1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Antalieptė–Vajasiškis (19 km)

29 diena

Rugsėjo 13 d.

Antalieptė–Vajasiškis (19 km)

Vaja... Kur!? Kur mes šiandien einame? Į Vajasiškį – gal penktą kartą pakartoja Dovilė. Sudėtinga įsidėmėti visus tuos negirdėtus pavadinimus. Mums žinomi gimtieji kraštai, Vilnius, Kaunas, bet žygiuodami praeiname pro tokius regionus, kurių niekada anksčiau nebuvome lankę. O dar sakome, kad Lietuva maža!

Šįryt išeinu pro vienuolyno duris, žiūriu, stovi dvi moterys su vežimėliu, viena paklausia: ar čia reikia užeiti užsiregistruoti? Pagalvoju, kad atvažiavo į vienuolyną apsistoti, bet pasirodo, jog nori prisijungti vienai žygio atkarpai. Dabar oficialu: jauniausias „už švarią Lietuvą!" žygeivis yra 1 metų 5 mėnesių Jokūbas.

Šiandien kažkokia oficialumų diena – vakar sutiktas armėnas Tigran taip pat eina kartu ir tampa pirmuoju su mumis keliaujančiu užsieniečiu. Instruktažas jau vedamas trimis kalbomis: lietuvių, rusų bei anglų. Jei bus poreikis, įtrauksime ir kitas, ant šiukšlių etikečių būna daug prirašyta įvairiomis kalbomis. Gal žygio metu poliglotais netapsime, bet pleistrų klijavimo meistrų titulą nešioti tikrai galėsime. Niekada anksčiau nepastebėjau, kiek daug yra jų rūšių ir kaip skirtingai jie prilimpa prie kojos! Vieni per pirmą pusvalandį nusilupa, kiti atlaiko kelias dienas, priklausomai nuo vietos, kurioje užklijuoti.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Antalieptė – Vajasiškis

+41

Aš gyvenime neturėjau tiek daug pūslių – giriasi Giedrius, jau įgijęs mėnesio trukmės nutrintų pėdų lipdymo patirtį. Ei visi pleistrų ekspertai, pakelės obuolių gurmanai ar šiukšlių rinkimo lazdų naudojimo ne pagal paskirtį specialistai, keliaukime pagaliau! Išeiname vis vėliau, pradžioje išsiruošdavome apie devintą valandą, dabar jau dažnai artėjame link dešimtos. Kai pagalvoji, nėra čia kur skubėti, nakvynės vietą anksčiau ar vėliau pasiekt privalėsime.

Pasirenkame vėliau ir užsukame į Šavašos pažintinį taką. Pasivaikščiojame miško takeliais, laipteliais, akmenimis. Pasigrožime gamta. Einant keliu to grožio matome mažai – vis asfaltas, žvyras ir griovys. Pasiseka, jei tenka eiti žvyrkeliu. O dabar atgaiva sielai ir akims, nors ir prisidedame kelis papildomus kilometrus. Prie kasdieninio ėjimo jau taip pripratome, kad keista nueiti mažiau nei 15 km. Būna tokių dienų, kai suplanuoti tik 10 km ir nežinia, ką daryti pasiekus tikslą.

Aš jau ėmiau beveik kasdien po žygio papildomai sportuoti, bet į rytinę mankštą keltis vis dar neketinu. Kad juos kur... 6:30 mankštą daryti! Gal ir smagu saulę kas rytą sutikti, bet taip saldu visiems išėjus lovoje pasilikti. „Nesbadziot kumpais be jokia tolka" – sako šį vakarą nakvynei mus priėmusių namų taisyklės. Tai aš ir nesbadzioju, susirandu patogų kampelį, įsitaisau ir šokoladą krimsnoju, nes jau antras vakaras, kai praleidžiu vakarienę.

Šį savaitgalį kartu žygiuojanti pora – Goda ir Vaidas – kviečia mane ateiti pavalgyti drauge, bet man jau truputėlį per daug triukšmo, per daug žmonių, todėl laikausi nuošalėje. Sėdžiu ant ežero kranto ir galvoju: koks ilgas laiko tarpas – beveik mėnuo žygyje, per kurį galima spėti ir pasidžiaugti, ir paliūdėti, gamta bei žmonėmis pasigrožėti, nustebti, o kartais ir nusivilti, supykti, kai kas nors nepavyksta, didžiuotis, kad pagaliau pasiseka, nubraukti vieną kitą ašarą, tyliai užkalbinti baimę, garsiai dainuoti, girdint muziką šokti, prieš miegą galiausiai paslapčia nusišyspsoti. Dėkojame Vajasiškio bendruomenei už priėmimą nakvynei. Pasižadame neuliot nakties metu ir nepridirbt kakių iškadų.