1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Bučiūnai–Bardiškiai (19,46 km)

17 diena

Rugsėjo 1 d.

Bučiūnai–Bardiškiai (19,46 km)

Atsibundame bendruomenės namuose, realiai tai šarvojimo salėje, kaip sako vietos gyventoja Renė: „išvirsta senukai, pašarvojam, daugiau čia nieko ir nevyksta...“ 8 val. pro duris įžengia pati Renė. Moteris iš karto pareiškia, kad daugiau niekada nekeps guminių blynų (veganiškų – be kiaušinių).

Mes blynais patenkinti. Valgome su pasimėgavimu, todėl mažai kalbame, tuščią erdvę užpildo Renė. Apie Bardiškių kaimą ji žino viską: kurie popieriukai melžėjų, kuris bambalis traktoristo. Tik gyventi čia moteriškei nesinori – politika netikusi – valdžioje sėdi tie, kurie prieš rinkimus kaimiečiams atveža prastos dešros, todėl šie už juos balsuoja.

O mes kviečiame politikus prisijungti prie žygio, kad išgirstume, ką jie turi pasakyti Lietuvai apie ekologiją. Tik kol kas sekasi sunkiai... Vienintelė žaliųjų partija prisijungė, nors mes raginome visas, nes dabar kvailai gaunasi: vyksta renginys, pastatome žaliųjų vėliavą ir atrodo, kad mes su partija. Norime parodyti, kad mes su visais – savo žygiu kviečiame visuomenę, verslą ir valdžios institucijas kartu ieškoti darnaus gyvenimo būdo.

Kartais pagalvojame, kodėl už Baltarusiją žmonės dedasi vėliavas, o švari Lietuva niekam neįdomi. Nėra kas taip aktyviai remtų arba eitų keliauti kartu. Žmones traukia drama, o mes nemokame šou daryti. Mantrimas pastato kamerą priešais, liepia kalbėti, bet tuo metu neturime ką pasakyti, kai jau tikrai nuoširdžiai prabylame, operatorius lyg tyčia žiūri į kitą pusę. Taip ir trinamės vieni su kitais, norėdami pasidalinti mintimis, kurios rūpi.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Bučiūnai - Bardiškiai

+47

Galbūt žygio pabaigoje būsime apšlifavę savo kampus ir mokėsime sukurti istoriją apie šiukšlę, kuri patraukia žmonių dėmesį. Susitikus prie bendro stalo ir kalbantis su Grikpėdžių bendruomenės moterimis paaiškėja, kad tikrai įdomu, kokį pėdsaką palieka besaikis vartojimas ir kaip galima pakeisti savo kasdieninius pasirinkimus. Vos atėjome, jos ėmė slėpti vienkartinius puodelius, bet ant stalo liko dar daug nebūtinų pakuočių ir papuošimų.

Po trumpo pokalbio bendruomenės viduje kilo klausimas: „Kokio bieso mes čia uždėjom tą plastiką, jei turim natūralių gėlių?“ Susitikimo pradžioje apibarti už vėlavimą, pabaigoje supratome, kaip labai buvome laukiami ir kiek daug palaikymo gavome. Kiek kitokia patirtis ištiko vos įžengus į Bardiškius. Besifotografuojant prie gyvenvietės ženklo greta stabtelėjo dviračiu pro šalį važiavęs vyras. – Jūs tie, už švarią Lietuvą? – paklausė. – Mes. O tu už ką? – Už Vokietiją.

Irgi gerai, bet jei ir toliau sakysime „dėjau ant Lietuvos“, greitai joje liks tik uždarytos mokyklos bei kultūros centrai, kuriuos mes kasdien praeiname. Šiandien nakvojame Bardiškių mokykloje: maža dalis pastato naudojama, kita po truputį griūva, kai kur iš sienų krenta plytos ir stogas lūžta.

Eidami per kaimus dažnai girdime, kad mokinių liko vos kelios dešimtys ir mokyklą planuojama išregistruoti. Bėgant metams atsiras dar daugiau pastatų, reikalingų tik naktinimis aplink keistus atvykėlius šmirinėjančioms pelytėms. Apsaugai nuo naktinių svečių bandome prisijaukinti katiną, aplankiusį mus rūšiuojančius šiukšles. Ant įdomių radinių langelio padėjome gabalėlį dešros ir Pilkis nusprendė nakčiai pasilikti. Gal jis bus pirmasis katinas, apkeliavęs Lietuvą ir miaukdamasi apie ekologiją pasieks sugebės patraukti visuomenės dėmesį?

Dėkojame Renei iš Bučiūnų kaimo už tuos įnoringus, bet labai skanius blynus. Grikpėdžių bendruomenei už tarpinį sutikimą bei pokalbius apie vietinius ir globalius iššūkius. O Bardiškių bendruomenei sakome „ačiū“ už įdomią patirtį vienai nakčiai tapti mokyklos valdovais ir tuo pačiu pamąstyti apie žmonių gyvenimą kaimo vietovėse.