53 diena
Spalio 7 d.
Būdvietis – Kalvarija (21,5 km)
Sveiki, esu Arvydas, tai buvo mano antroji žygiavimo diena. Tai buvo pirmasis normalus rytas šiame žygyje, nes miegojau lovoje ir turiu pripažinti, jog man tai patiko.
Pavalgėme pusryčius iš to, kas buvo likę po vakarienės, nes sodybos šeimininkai buvo labai dosnūs ir nesugebėjome visko suvalgyti vienu kartu... Mūsų operatorius Mantrimas priskynė jurginų žiedų. Vis bandydami užuosti jų kvapą, iškeliavome automobiliu į Lazdijus dėl tų, kurie norėjo sudalyvauti išankstiniame balsavime, nors aš pats nusprendžiau nebalsuoti (kaip ir visą gyvenimą), bet vykau kartu palaikyti kompanijos.
Viskas vyko sklandžiai, viena iš mūsų kompanijos merginų Kristina balsavo pirmą kartą, todėl po balsavimo gavo dovanų Konstituciją. Balsavimo apylinkės darbuotojai uždavinėjo įvairius klausimus – iš kur mes, ką mes čia veikiame ir, po galais, koks mūsų tikslas. Sulaukę pagyrų, sėdome atgal į automobilį ir grįžome į Būdvietį pabaigti krautis daiktų. llgai dar negalėjome išeiti – greičiausiai dėl to, jog ten labai patiko ir sodybos šeimininkai buvo labai svetingi. Vaišinomės viskuo, kas buvo sodybos sode.
Galiausiai apie 12 val. kažkaip sugebėjome išeiti Kalvarijos link. Greitai pripildėme maišus, rinkdami pakelės šiukšles, bet visų surinkti neįmanoma. Eidami praktiškai nesikalbėjome, buvome paskendę savo apmąstymuose.
Maždaug pusiaukelėje sustojome užkąsti miške, kuriame pūpsojo tiek šiukšlių, kad norint jas surinkti, būtų reikėję samdyti sunkvežimį. Kažkas nusprendė, jog miškas yra atliekų surinkimo vieta... Buvome dar kelis kartus sustoję pasigėrėti kraštovaizdžiais. Likus kokiems septyniems kilometrams iki Kalvarijos, privažiavo mus lydintis automobilis paimti surinktų šiukšlių. Žiūrime – jame sėdi Nerijus, mūsų buvęs ir dabar jau vėl esamas vairuotojas. Koks džiaugsmas, kad jis sugrįžo!
Galiausiai priėjome Kalvarijos ženklą. Tradiciškai pasidarę asmenukę, ėjome rūšiuoti ir skaičiuoti šiukšlių. Tada – metas picoms, kuriomis pavaišino asociacija „Skambėjimas“. Apsistojome savivaldybės paskirtose patalpas. Susirinkę prie bendro stalo aptarti iškilusias problemas, degustavome „Kombucha“ gėrimo skirtingus skonius.
Aš pats žygiuoju tik antrą dieną ir dar nesijaučiu visaverte komandos dalimi, taip kaip turbūt norėčiau jaustis. Nežinau, ar tai įvyks ir ar tai įmanoma. Jaučiuosi taip jog kai kurie komandos nariai manęs nenori priimti. Kažkiek trikdo ir tai, jog dažnai tam tikros žygio akimirkos yra filmuojamos, kas man nėra įprasta. Dažnai pagaunu save lyginant šį žygį su buvusiu, kuriame teko dalyvauti. Beje, tokį tekstą rašau pirmą kartą, nes vienas iš narių juokais pasiūlė pabandyti, o aš nusprendžiau neatsisakyti. Paprašysiu labai manęs neteisti, nes nesu aš rašytojas, o tiktai elektronikas.
Už svetingumą ir skanias picas dėkojame asociacijai „Skambėjimas“, o už nakvynę – Kalvarijos savivaldybei.