1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Dusetos–Antalieptė (17 km)

28 diena

Rugsėjo 12 d.

Dusetos – Antalieptė (16,54 km)

Atmerkiu akis, nors užsimerkus jau būtų galima apsivilkti marškinėlius, megztinį, užsimauti kelnes, ant nutrinto kulno užklijuoti pleistrą, apsimauti kojines, batus užrišti, gertuvę papildyti vandeniu, kuprinę susikrauti ir išeiti. Pagal šlepsėjimą pavyktų atskirti, kur kuris žygeivis eina, o pagal kvapą, kurie rūbai seniai skalbti. Nesimatytų jokių šiukšlių pakelėje!

Bet užteks svajoti, laikas keltis. Išeinu į valgomąjį. Maisto, likusio nuo vakarienės, turime sočiai. Kibinai, sumuštiniai, pyragai, atrodo, kad ne žygyje, kuriame pasirinkimai būna tik du: grikiai arba makaronai, o savame bute gyvenu! Pavalgome šeimyninius pusryčius.

„Kartu praleidę šitiek laiko, jau galite vadintis šeima" – naujai atvykę žmonės vis dažniau sako panašius žodžius. Laiko tikrai prabėgo nemažai... Net geriausi draugai ar šeimos nariai taip dažnai nebūna kartu. Paprastai frazė „seniai matytas" reiškia mėnesius ar metus, o mūsų tarpe ji vartojama po keleto valandų, per kurias pavyksta iš akiračio išslysti, įsilipti į kokį medį ar atokiame mokyklos kampe pasislėpti.

Šiandien žygiuoja visai nemenka kompanija. Su visais net neina spėti pasikalbėti ir vardus pradžioje prireikia užsirašinėti. Gyventi keturiese ar šešiese pripratome, dešimt – jau šis tas naujo. Vieni nori valgyti dabar, kiti po valandos, kas galvoja, jog geriau eiti tiesiai, kas nusprendžia grįžti atgal ir eiti lengvesniu keliu. Būriuojamės visi ar laikydamiesi keliolikos metrų atstumo einame po du, tris arba keturis, o kartais komanda pasidalina.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Dusetos – Antalieptė

+82

Iš pagrindinio kelio išsukame į mišką, kuriame dar auga mėlynės, pro kurias nevisi turi valios praeiti. Taip ir išsiskiriame: dalis įsibėgėjusi lekia tolyn ir prie posūkio sustoja palaukti, dalis vaikšto ,,klystkeliais", o tada iškišę spalvotus liežuvius vejasi grupę. Grybai auga ant tako! Vienoje rankoje šiukslių maišas, kitoje į krepšelį netelpantis didžiulis baravykas. „Žiūrėk ten!" pagaliau reiškia ne šiukšlę, bet grybą.

Sutikti grybautojai juokdamiesi klausia: ar vakarienei kepsime grybus ar savo mėlynų maišų turinį. Plastikinio butelio kepsnys su tarkuotų cigarečių pakelių salotomis ir saldainių popierėlių padažu skamba bjauriai. Gal kitą kartą... Šį vakarą valgome Astos atvežtą troškinį, kurio vėluojantiems į vakarienę nelieka ir reikia tenkintis trijų rūšių pyragu.

Apsistojame Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyne, kuriame sutinkame iš Armėnijos atvykusį savanorį Tigran, kuris Lietuvoje ketina gyventi ateinančius 9 mėnesius. Vaikinas įsikūręs vienuolyne, kuriame, pasak savininkų, vaidenasi, o mes dar papasakojome apie palėpėje stovintį karstą ir Tigran nusprendžia rytoj išeiti su mumis į žygį. Tikimės, kad į vienuolyną jis dar grįš!

O vakarą praleidžiame jaukiai dainuodami lietuviškas bei latviškas dainas Dovilei grojant kanklėmis. Vakariniai koncertai jau tampa tradicija. Smagu keliauti su muzikantėmis! Dėkojame Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynui už priėmimą apsistoti ir dar vieną draugišką vaiduoklį įrašytą į savo žygeivių sąrašą.