1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Griškabūdis – Šakiai (16 km)

58 diena

Spalio 12 d.

Griškabūdis – Šakiai (16,4 km)

Važiuodamas po žygio namo, iš Šakių į Kauną, jaučiausi daugiau gavęs nei davęs ir tai mane šiek tiek trikdė. Buvau pasiruošęs kažkokius kalnus nuversti ar sienas pastatyti, tačiau šis žygis daug prasmingesnis nei tikėjausi. Prisijungiau tik vienai dienai, bet nuo pat tos dienos, kai žygis prasidėjo, žinojau, kad išauš ta diena, o ji buvo net per daug gera ir lengva kaip man.

Pirmas iššūkis, išėjus iš Griškabūdžio, tai šiukšlių rinkimas. Ne, ne, šiukšles rinkti aš pripratęs, galbūt ne tokiais atstumais, bet negali fiziškai visų surinkti, turi eiti ir praeiti jas – padangas, automobilių bamperius, sunkius geležinius daiktus. Giedrius numoja ranka, kai kalbėdamas telefonu mato, jog ruošiuosi imti geležinę sunkvežimio rato kaladėlių apsaugą. Na gerai, kartais tiesiog atsitraukiu nuo kelkraščio, kad ne tiek daug matyčiau.

Bendrakeleiviai – jauni, idėjiniai, bendruomeniški ir aktyvūs žmonės, kuriems ne vis vien, kas liks po jų, jie žino savo tikslus, jie žino konkrečias savo užduotis šiame kelyje, jie žino kam, kur ir kada skauda... Žino, kada reikia pasakyti, o kada patylėti. Tai komanda, kuri kariauja, kartais su savimi, kartais su aplinka, o visi be išimties – su šiukšlėmis. Svarbiausia, ką supratau šiame trumpame žygio gabalėlyje, – tai, kad žmonija dar labai, labai toli nuo to, kiek reikia išsivalyti. Tik pradedame suprasti, kad jau reikia valytis ir esame jau labai, labai arti to, kad nesusigrąžintume savo namų – Žemės. Įspūdžiais pasidalino žygeivis Dainius Venckūnas.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Griškabūdis – Šakiai

+63

O čia – žygio „Už švarią Lietuvą!“ iniciatoriaus ir vadovo Giedriaus Bučo mintys apie vakar dieną:

Mums pernelyg sekasi, aš taip galvoju, o žmonės sako, kad mes tai užsitarnavome. Net gražiausiame sapne nesu sapnavęs tokių Lietuvos vaizdų, tiek daug nuoširdžių žmonių, niekada negalvojau, kad eisiu tokiu keliu ir dar su tiek bendraminčių. Eilinį kartą ir vėl pasisekė, po darbingos dienos mūsų laukė sotūs bičiulės Giedrės pietūs/vakarienė namuose visiems, o dienos pabaigai – bičiulių Inaros ir Ramūno „Zanavykų pirtis“.

Ir tai jau mūsų 11-oji pirtis šio žygio metu, maža to, antra diena iš eilės. Keliaujame Šakių miesteliu iki pirtelės ir prieiname oazę, vietą, kuri atrodo turėtų būti kažkur miško glūdumoje. Ramūnas mus pasitinka su lūpine armonikėle. Stalas nukrautas vaišėmis, pirtelė iškūrenta. Ramūnas praveda zanavykišką pirmo garo apeigą, papasakoja apie šio krašto pirties tradicijas, sušildo, tinktūrėlėmis skaudančias vietas patrina... Ko daugiau reikia?

Vėliau smaginamės patys, tiksliau medituojame, nes smaginamės rinkdami šiukšles dienos eigoje. Po šiltų procedūrų kas iškeliauja namo, palikdami mus keliauti toliau, o mes dar susėdame prie židinuko, Dovilė išsitraukia kankles ir visi likusieji panirstame į visišką transą. Įsilijo lietus, šeimininkė Inara parveža mus į nakvynės vietą VšĮ „Namai visiems“ patalpas. Tyliai ramiai visi susirandame savo miego vietas ir sukrentame.

Nuoširdi padėka bičiulei Giedrei Šedbarienei už priėmimą nakvynei, už skanius pietus ir už tai, ką daro „Namai visiems“. Šiltai dėkojame zanavykams Inarai ir Ramūnui už „Zanavykų pirties malonumus“.