1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Ignalina

32 diena

Rugsėjo 16 d.

Ignalina

Andželika:

Atsibundu, nes į virtuvę-valgomąjį pradeda rinktis žmonės. Pakeliu galvą ir pasakiusi „labas rytas" vėl sulendu į miegmaišį. Dar nesinori keltis. Girdžiu kaip verda grikiai, kaip skamba ant stalo dėliojamos lėkštės, pasigirsta kalbos prie stalo, o netrukus ir plaunamų indų garsai. Prisiruošiu atsikelti. Šiąnakt užmigau gal 2 val. nakties su visais rūbais, todėl tik nusimetu miegmaišį ir slenku pusryčiauti. Pasidarau savo rytinį sėmenų gėrimą, kad prikeltų skrandį, išgeriu, kol suveiks, išeinu nusiprausti.

Grįžusi randu tik Giedrių, ant vieno iš stalų įsikūrusį ofisą. – Ką darysim su tekstais? – Ką darysim? – Tai tu pasakyk. – Aš dar nežinau. – Kada sugrįši į komandą? Tyla. – Pagalvok iki vakaro. Gerai? Mano vakarykštis noras nuvažiuoti į Vilnių pasilinksminti, staiga transformuojasi į pabėgimo planą ir laukia patvirtinimo. Kad nepasakyčiau žodžio „negrįšiu", susirenku šalia buvusius daiktus ir pamiršusi pusryčius išlekiu laukan.

Nosies tiesumu einu tol, kol pamatau pušų apsuptyje stovinčias sūpynes, ant kurių prisėdu. Kaip man žinoti, ar dar turiu būti čia, ar jau laikas išvykti? Įsijungiu telefoną ir pamatau Astos žinutę: „Kaip tu gyveni?" Nežinau, iš kur ši moteris žino, kada mane aplanko abejonės, bet jos žinutės visada ateina idealiu laiku. Kartais pagalvoju, kad Giedrius ją naudoja kaip šnipę išsiaiškinti mano mintims, kuomet nustoju su juo kalbėti.

Kaip aš gyvenu? Apsidairau aplinkui ir tik dabar pastebiu, kaip gražu: pro jaunų pušelių šakas prasiskverbia saulės spinduliai, apšviečiantys lajomis šokinėjančią voveraitę. Šiltas, gaivus rytas. Bandau užrašyti jausmą, apėmusį pakėlus galvą aukštyn, kai staiga keliu pravažiuoja automobilis. Mūsų elektrinis Nissan iš Fakto Auto. Apklijuotas visokiais lipdukais. Vienintelis. Kito tokio tikrai negali būti. Šūdas! Suprantu, kad esu palikta.

Komanda išvažiavo į Ignaliną. Galėčiau skambinti, bet šiuo metu tikrai nenoriu su jais sėdėti vienoje mašinoje!!! Galėčiau dabar pat iš čia tranzuoti! Galėjo bent raktus nuo durų duoti... Šūdas... Mane paliko!.. Turbūt įgrisau Giedriui atmesdama visus kvietimus, net pusryčius ir vakarienę... Jau daugiau nei tris dienas su juo nekalbėjau... Net nežinau, kodėl... Teisingai padarė. Taip man ir reikėjo... Būti paliktai vidury kažkokio miško... Be parduotuvės. Be šokolado, kurio slapta prisiperku. Išvis be jokio maisto! Be nieko...

Parašau Astai, kad nebežinau, ką noriu daryti toliau, ir gaunu iš jos ilgą atsakymą, kuriame užrašyti žodžiai, kurių vienintelių man reikėjo: viskas su tavimi gerai, viskas suprantama ir žmoniška. Išeinu į mišką, susirandu nuvirtusį medį ir visą dieną ant jo prasėdžiu. Nejaugi tikrai ketinu pabėgti? Tik saulei leidžiantis įsijungiu telefoną ir perskaitau dar vieną žinutę. Šįkart nuo Aistės, atsakingos už žygio viešinimą ir sekančios kiekvieną mintį bei žaibiškai reaguojančios į mano sprogimus.

Koks geras jausmas žinoti, jog kažkam rūpi! Tada ir man vėl pradeda rūpėti tai, kas jau darėsi nesvarbu. Nuo ryto nemačiau komandos narių, bet kaip niekada anksčiau jaučiu, kad mūsų komanda kur kas didesnė. Jei ne vienas, tai kitas vis ištiesia ranką, padedančią eiti į toliau. Kai atrodo, kad kelias užtvertas, pakanka šūktelti ir atsilieps, visada atsilieps, kas nors, kas žiūrėdamas iš kitos pusės pasakys, kur yra properša, pro kurią galima pralįsti. Mintyse žygio komandai dėkoju kasdien, kelis kartus per dieną, bet garsiai tai darau pernelyg retai. Pažadu – pasitaisysiu. Ačiū. Kad esate, ačiū.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Ignalina

+62

Giedrius:

Jau kuri diena kuri diena komandoje neturime Andželikos, tiesiog ji yra, bet yra ne su mumis. Rytinis kvietimas pavalgyti pusryčius kartu lieka neišgistas, taip kaip ir dienotvarkės artimiausioms 2 valandoms sudėliojimas. Visi, išskyrus Andželiką, dėliojamės sutartus dalykus ir ruošiamės į Ignaliną iš savo nakvynės vietos, susitikti su miestiečiais ir svečiais, Ignalinos bibliotekoje. Andželika dingo, klausiu kas matė ją. Taip, ji nuėjo keliu, gaunu atsakymą. Visi susiruošę, lūkuriuojame prie automobilių, laukiame sugrįžtant, nėra. Laikas važiuoti. Važiuokime, gal sutiksime pakeliui.

Nesutikome iki pat Ignalinos. Ji užsispyrusi, galvojame, kad ateis pėsčiomis. Galvoje vis sukasi kaip čia toliau viskas vyks, koks jos bus atsakymas į mano klausimą „kada sugrįši į komandą?". Visi klausinėja kur Andželika, atsakau: „Šiandien kūrybinės kančios jai", o ką daugiau sakyti, nežinau gi. Nepasakoja ji savo nuotaikų ir rūpesčių. Kalbėjome apie tai jau ne kartą, kad turime dalintis, priimti ir išsakyti ką skauda, kitaip keliauti kaip komanda bus sunku, nebent eiti atskirai.

Tačiau žygis ne apie šiukšles, žygis apie bendrystę, susitelkimą, vertybes. Mintyse galvoju kas bus toliau, bet tikiu, kad ji sugrįš, susidėlios savo mintis, jausmus ir sugrįš. Tačiau negaliu leisti sau tokios minties, kad subyrėsime, kad nebeturėsime dienoraščio, ypač po Rūtos iš 15min pastebėjimo, kad Lietuva turi žinoti, kas vyksta žygyje.

Taip, Lietuva turi išgirsti mūsų žinutę, juk tam ir išėjome. Ilgai tam buvo ruoštasi, surinkta komanda kuri patikėjo šia idėja, prisijungė partneriai, rėmėjai – negaliu nuvilti jų visų, negaliu visų lūkesčius sudaužyti į šipulius dėl vidinių nesutarimų, reikia planuoti toliau. Laiškai iš mūsų žygio vietų, nuotraukos – tai pagrindinė informacija, kuo galime dalintis.

Nuotraukos be teksto, be žinutės nesuteiks pilno vaizdo, imuosi veiksmų, aš tekstų nerašau, o tam dar ir laiko reikia. Keli skambučiai komandos nariams, kelios žinutės ir jau yra planas B – žygio aplink Kauną scenarijus. Mūsų įspūdžius nuotoliniu būdu užrašydavo bičiulė Neringa. Šiuo metu ji negalėtų rašyti, todėl ieškau alternatyvos.

Prie bibliotekos parasideda šurmulys, atvyksta moksleiviai iš Kauno rajono – Babtų ir Domeikavos, su jais derinomės dėl susitikimo dar prieš žygį. Iš Kauno vėluoja atvykti Tautvydas su rankdarbių dirbtuvėlėmis, statomės palapinę, kaip tyčia telefonas skamba be perstojo, žinutės lekia į Messengerį, o dar reikia nupirkti elementus svarstyklėms, ne įprastus, bet pakraunamus.

Pasipurtau, atsidūstu, susidėlioju viską į lentynėles ir bandau susistatyti į ritmą. Man panašūs įvykiai nėra naujiena, esu mėtytas ir vėtytas, susitvarkysiu. Mintys, kur ir ką veikia Andželika, neišgaruoja visą dieną, žinau, kad išvykome ir greičiausiai ji liko kažkur pasislėpusi, bet ji gali paskambinti. Bet ne, ji neskambins. Po truputį viskas susidėlioja į įprastą ritmą ir diena prabėga greitai.

Moksleiviai įsitraukia į atliekų rūšiavimą, aptariame sudėliotą dėlionę. Tikiu, kad bent keliems įsiminė ši diena ir pokyčiai jų vartojimo kelyje prasidės. Pabaiga, ardome palapinę, dedame daiktus į automobilį. Šiandien dar reikia pasiimti lauknešėlį iš Maximos ir Decathlon kurjerį „pasigauti".

Vykstame visi kartu vėlyvų pietų. Vakarieniaujame, bendraujame, bet mintys neramina, kaip Andželika laikosi, reikia skubėti „namo", o dar įvairių darbų numatyta padaryti. Prisijungia Utenos apylinkės teismo pirmininkė Irena, padovanoja knygą ir palinki gero kelio. Atsisveikiname su viešniomis, lekiame lauknešėlio ir į savo nakvynės vietą.

Grįžtame, ruošiamės valgyti desertą, bičiulė Rasa, kuri taip pat atvyko mus aplankyti, susitinka Andželiką. Susėdame prie stalo, dalinamės dienos įspūdžiais. Su komanda aptariame rytojaus dienos ryto planą ir ruošiamės miegui. Andželika sėdi ant savo sofutės, prisėdu šalia. – Ačiū, kad grįžai į komandą. – Džiaugiuosi ir aš.

Kelių dienų atsiskyrimas baigiasi pokalbiu apie partnerytę, atsakomybę ir susitarimu kalbėtis, kalbėtis bet kokiomis situacijomis, per ašaras ir juoką, kuomet šviečia saulė ir lyja lietus. – Labos. – Labanaktis.

Už šltą priėmimą dėkojame Aukštaitijos nacionalinio parko „Gamtos mokyklai". Esame labai dėkingi visiems mus lankančius ir kitaip palaikančius.