1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Ignalina–Sena Pašaminė (23 km)

33 diena

Rugsėjo 17 d.

Ignalina–Sena Pašaminė (22,85 km)

Sveika sugrįžusi į komandą – pasisveikina Giedrius. Vakar vėlai grįžau į namus (namais dabar vadinu įstaigas, nakčiai priimančias apsistoti). Žingsniuodama link įėjimo dvejojau – žengti pro duris ar pasukti link ežero ir šią naktį nepasirodyti. Pasirinkimo neliko, kai kieme sutikau Rasą, vis atvykstančią mūsų aplankyti. Einam valgyti ledų – sako, ir aš nesugebu atsispirti. Ne ledai man rūpi, o žmogus, kurio atvykimas prilygsta giminaičio apsilankymui. Rasai negaliu pasakyti ne. Gera tave matyti, apkabinu ir nuseku iš paskos. Įžengusi į valgomąjį pamatau visus sėdinčius prie stalo. Prisėdu ant laisvos kėdės ir jaučiu į mane nukreiptus žvilgsnius.

Reikėtų ką nors pasakyti... atsiprašyti... tačiau neįstengiu to padaryti. Vengiu sutikti draugų akis. Ypatingai atokiai laikausi nuo Giedriaus. Po vakarienės ilgai kalbu telefonu, o baigusi pokalbį vaikštau iš kampo į kampą, kad tik nelikčiau su juo vienu. Susidūrimo išvengti nepavyksta. Prieš pat nueinant miegoti mūsų keliai susikerta.

Prisėsk ant sofos – paprašo Giedrius. Lieku stovėti, tad jis pats prieina ir stipriai apkabina. Ilgai nesako nieko. Ar grįši į komandą – galiausiai paklausia. Ar turiu kitą pasirinkimą – atsakau nemąsčiusi. Bandau paslėpti savo jaudulį, bet suprantu, kaip prastai man sekasi... Prašau, būk mano partnerė. Ne pakeleivė, ne bendražygė, o partnerė. Taip turėjo būti nuo pat pradžių... Pasakyk, jei tau reikia išeiti, ir eik, išsispardyk, išsirėk ir sugrįšk. Ir leisk man būti tavo partneriu. Aš sakiau, kad duodu žmogui laisvę, bet taip pat esu atviras, jei tau reikia padėti. Tik vienas dalykas būtinas, kad galėtume į priekį judėti – tai pasitikėti.

Aš nežinau, ar galiu... pasitikėti. Tu dėl to nekaltas... Aš... Nepasakau šių žodžių garsiai, bet Giedrius dar kartą apkabina, tarytum jausdamas. Naktį ilgai neužmiegu, tačiau ryte atsikeliu lengvai. Lyg niekur nieko. Apie praėjusias dienas netariu nė žodžio, o Giedrius daugiau nebando su manimi kalbėti.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Ignalina – Sena Pašaminė

+37

Išeiname kelios minutės po dešimtos – užtrukome, kol susipakavome vakar iš „Maximos“ gautą maisto produktų papildymą. Oras šiandien permainingas: tai saulė šviečia, tai lietus lyja, tai abu kartu. Vėjas vis stiprėja. Atėję į nakvynės vietą iš pradžių sužinome, kad užsikimšo kriauklė ir vanduo negalėdamas nutekėti liejasi ant grindų, o po kiek laiko dingsta ir elektra.

Negalime pakrauti elektromobilio. Energijos užteks tik 40 km, o dar reikia nuvežti Mantrimą į Ignaliną bei sugrįžti atgal. Kriauklė sutvarkoma – joje įtaisoma balija, kurią užpildžius, vandenį reikia išpilti į tualetą. Šiukšlių nusprendžiame nerūšiuoti, nes vėjas toks, kad gali nupūsti ne tik maišus, bet ir palapinę.

Padarysime tai rytoj, šiandien ilsimės. Gardžiuodamiesi suvalgome Irmos paruoštą vakarienę. Nežinau, kaip reikės grįžti prie grikių ir makaronų, kai Irma paliks komandą. Ji prisijungė tik savaitei, kuri bėga negailestingai greitai! Kol valgome ir šnekučiuojamės, atsiranda elektra. Mantrimas su Irma išvyksta į Ignaliną. Dovilė ir Kristina, radę dažų, tapo paveikslus. Giedrius, kaip visada, kažką dirba kompiuteriu, kartais prieina pasižiūrėti kūrybinio proceso ar pakalbinti nuo pat žygio pradžios gertuvėje su jūros vandeniu keliaujantį ciklopą, apie kurio buvimą sužinojome tik prieš dvi dienas iš biologo Ainio. Ciklopą pavadinome Liudu, nuo šiol jis dalyvauja komandos gyvenime: iš automobilio atnešamas į bendrą kambarį ir statomas ant stalo vakarienei.

Artėja miego metas. Sėdžiu kambario krašte ir stebiu žmones, esančius šalia. Už lango juoduoja naktis, tik medis, vėjo blaškomas beldžiasi į stiklą. Gal jis prašosi įsileidžiamas? Gaunu nuorodą, kurioje įkeltas Giedriaus tekstas, parašytas apie vakar dieną. Skaitydama vis pakeliu akis į autorių, kuris dirbdamas kompiuteriu napastebi atidžiai jį stebinčio žvilgsnio.

Tekste kartojamas mano vardas... ,,Vakarieniaujame, bendraujame, bet mintys neramina, kaip Andželika laikosi, reikia skubėti ,,namo", o dar įvairių darbų numatyta padaryti" – šie žodžiai pribloškia mane savo rūpesčiu. Man dar reikės priprasti, kad esu apsupta žmonėmis, kuriems rūpi...

Dėkojame Pašaminės Draugijai už priėmimą šią naktį pasislėpti nuo lietaus ir vėjo bei pakrauti lydintį automobilį, be kurio keliautume taip apsikrovę daiktais, kad pasidarytume panašūs į kupranugarius.