1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Joniškis–Bučiūnai (10 km)

16 diena

Rugpjūčio 31 d.

Joniškis–Bučiūnai (10 km)

Dešimties kilometrų atkarpa tapo tokiu lengvu pasivaikščiojimu, kad net išeiti anksti nebėra būtina. Pagal planą iš nakvynės vietos turėtume pajudėti 8 val., bet dėl rytais baiginėjamų užduočių išėjimas dažniausiai priartėja arčiau 9 val., kartais net 10 val., o šiandien iškeliavome dar vėliau – manėme, kad Bučiūnuose reikės miegoti palapinėje, todėl neskubėjome palikti šiltų lovų.

Vis dėlto eidami sužinojome, kad būsime priimami bendruomenės namuose! Kaip gera, kai atsiranda vieta, kurioje galima išdžiovinti rūbus, įsirengti ofisą (padėti kompiuterius ant stalo ir visus prietaisus įjungti krauti) bei patiems įsitaisyti patogiau. Orui vėstant ir lietui lyjant palapinėje gyventi nebūtų malonu, todėl mums labai pasisekė, kad turime komandą, jau prieš tris mėnesius pradėjusią ieškoti nakvynės vietų, ir ligi šiol tai darančią, kadangi žemėlapyje dar liko nemažai neužpildytų taškų.

Keliamės, einame, rūšiuojame, tvarkomės, miegame – tokia rutina. Ji išliks tokia pati dar du ateinančius mėnesius. Kelionė ilga, nė vienas mūsų anksčiau nebuvo išsirengęs į tokį žygį, bet laikas bėga greitai, nespėjame pažvelgti atgal, nes prieš akis jau aušta nauja diena.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Joniškis – Bučiūnai

+38

Su šiukšlių kalnu apsipratome: kai surenkame 10 kilogramų įvairių šiukšlių, reiškia diena lengva. Kiek sunkiau, jei parsinešame 25 kilogramus, kaip nutiko einant iš Žagarės į Joniškį. Kiekis neatrodo didelis, kol nepamatome, kad daugiausiai radome kombinuotų maisto pakuočių. Kelios porcijos ledų ir susidaro kilogramas, bet pabandžius surinkti kilogramą popierėlių, prie žemės reikia pasilenkti daugiau negu 100 kartų.

Sutinkame žmonių, kurie išgirdę apie mūsų žygį sako: „Šaunuoliai! Gerą darbą darote!“ Žinoma, pagyrimus girdėti malonu, jie prideda mums jėgų, bet dar maloniau būtų išgirsti žodžius: „Aš nustojau naudoti vienkartinius puodelius“ arba „Plastikinius maišelius pakeičiau medžiaginiais“ ir pan. Būtent toks požiūris palengvina mūsų maišus, nes nesukurta šiukšlė niekada nepaklius pas mus ir mes džiaugsimės matydami vien pievas bei laukus, o mūsų žygis bus baigtas, beliks pasivaikščiojimas malonus. Ar kada sulauksime tokios dienos? Ar bent galime apie tai pasvajoti?

Dėkojame Bučiūnuose mus sutikusiai Renei, kuri lietingą dieną įleido į bendruomenės namus, nors buvome sutarę miegoti palapinėje. Be to, pusryčiams pažadėjo iškepti blynų, apie kurių gaminimą jau ne vieną dieną kuriame planus, bet tam vis nelieka laiko. Kaip gerai, kai atsiranda žmogus, kuris mumis pasirūpina! Esame dėkingi visiems, kurie savo rūpesčiu prie kelionės prisijungia!