1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Klaipėda – Karklė (17 km)

75 diena

Spalio 29 d.

Klaipėda – Karklė (17 km)

Gyvenimas yra kelias, ir kelias yra gyvenimas. Rytas prasideda maudynėmis. Žygeiviai maudosi kiekvieną rytą, jei tik randa kur: upėse, ežeruose, kūdrose, net gaisrininkų tvenkiny. Šį kartą tai jūra. Nerijus nuo paplūdimio vidurio iki jūros eina ant rankų. Nuogas.

Klaipėdoje prie mūsų prisijungia „Mars Lietuva“ darbuotojai Daiva ir Remigijus. Entuziastingai nusiteikę, jie eina paskutiniai, degdami noru surinkti visas rastas šiukšles ir ... gauna pastabą iš Giedriaus, kai sustoja, norėdami iškuopti eilinį vietinių gyventojų paliktą šiukšlynėlį: „Mūsų tikslas nėra surinkti visas šiukšles. Jei rinktume visas, nenueitume numatyto žygio maršruto.“

Daug įdomių dalykų sužinau iš jų apie „Mars Lietuva“ kompaniją. Ši kompanija visapusiškai rūpinasi darbuotojų darbo sąlygomis (kavos aparatai ir maistas vienodomis sąlygomis visiems – ir vadovams, ir eiliniams darbuotojams), gera atmosfera kolektyve (dalyvavimas įvairiuose renginiuose, pvz., Gyvūnų diena Gargžduose), be to, kad skatinama kolektyvo bendrystė, taip pat nepamirštamas ir asmeninis augimas bei tobulėjimas. Nenuostabu, kad Daiva šioje kompanijoje jau išdirbo 19 metų, o Remigijus – 15. Darbdavys investuoja į darbuotojus, darbuotojai atsilygina našiu darbu ir lojalumu. „Win-win“ situacija.

Sutarėme, kad kai tik Covid aprims, aš atvyksiu į ekskursiją po „Mars Lietuva“ gamyklą. Žygyje vyksta keisti dalykai. Tas statusas, kai eini su šiukšlių rinkimo partneriu (vienas neša maišą, kitas su žnyplėmis renka šiukšles) labai atpalaiduoja, mes, nežinodami vienas kito vardo, pradedame kalbėti apie maištavimus paauglystėje, vidurio amžiaus krizę ir ateities svajones. Vakare apsidairau, partneris dingęs (čia taip natūralu, žygeiviai labai keičiasi: vieni dingsta, kiti atsiranda), vardo taip ir nespėjau paklausti.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Klaipėda – Karklė

+84

Rytoj paskutinė žygio diena, ir norom nenorom kyla klausimai: kodėl, kam, vardan ko? Pradėjus rūšiavimą visi sustojam bendrai nuotraukai ir Nerijus, rodydamas pergalės ženklą, sako: „Mes nugalėsim šiukšles“. Aš replikuoju: „Nemanau“. Pasikartoju Giedriaus filosofiją, kuri yra priešinga filosofijai „pirk arba mirk“. Pirmiausia, nevartok. Jei negali nevartoti, rinkis mažesnę blogybę (tvarus, ekologiškas gaminys) ir rūšiuok/kompostuok, kartą panaudotą daiktą bandyk prikelti „antram gyvenimui“.

Kadangi ką tik pasibaigė rinkimai į Seimą, man įdomu šią filosofiją pritaikyti tokioms politinės reklamos priemonėms, kaip pvz., plakatai, lankstukai, žurnalai. Aišku, geriausia būtų popieriaus politinei reklamai visai nenaudoti dėl 2 paprastų priežasčių: popieriaus gamybai naudojama mediena, ir spausdinta reklama yra labai trumpalaikis produktas, greitai virstantis šiukšle.

Alternatyva spausdintai politinei reklamai galėtų būti reklama, skleidžiama socialinės ir kitos internetinės medijos kanalais. Jeigu ne visi senjorai naudojasi internetu? Gal lankstukus galėtų pakeisti įrašas, leidžiamas per megafoną iš mobilios transporto priemonės? Manau, tikrai galima rasti daugiau politinės reklamos formų, alternatyvių spausdintai. Jeigu vis dėlto rinkimų kampanija neįsivaizduojama be lankstukų, laikraščių ir plakatų? Tada atitinkami reikalavimai popieriui (draugiškas aplinkai, lengvai suyrantis ir pan.) Po rinkimų būtina susirinkti savo iškabintus plakatus!

Kitas šio žygio Giedriaus įvardintas tikslas – pasiekti bendrystę. Man šiandien buvo daug bendrystės liudijimų. Vakar Gustei pritrynė batai, šiandien ji žygiuoja, apsiklijavusi pėdas pleistrais. Sustojus Melnragėje paaiškėja, kad pleistrai nelabai padeda, toliau eiti su tais pačiais batais jai sunku. Daiva, gyvenanti netoli, paprašo vyro, kad šis iš namų atvežtų 2 poras panašaus dydžio batų. Gustei nei vieni netinka. Tada Asta pasiūlo savus batus Gustei, nes jai tinka viena iš atvežtų batų porų.

Atėjus į nakvynės vietą, sklandžiai vyksta 2 dienas rinktų šiukšlių rūšiavimo darbai, Karolis su kita komandos dalimi gamina vakarienę – viskas vyksta tartum savaime, niekam nieko nereikia sakyti. Vakare pradėjus lyti, prisimenu, kad žygio kuprinytę palikau lauke, tai ji šlampa. Bet ne, kažkas pasirūpino, ir ji įnešta į vidų. Gal tai ir yra ta siekiama bendrystė? Bet ji, kaip ir laimė, negali tęstis ištisai.

Šiandien Kristina su Dovile ėjo atskirai nuo visų žygeivių. Aš, tiesą sakant, jas suprantu. Man, einant tik antrą dieną, vietomis irgi norėjosi asmeninės erdvės ir atsitraukimo. Vakarieniavome labai jaukiai išpuoselėtoje sodyboje „Karkelbeck“, ji – ranka paduoti nuo Olandų kepurės skardžio.

Kas norėjo, prieš valgį padėkojo už tai, už ką norėjo padėkoti. Po vakarienės dalis komandos išvyko nakvoti į Pajūrio regioninio parko lankytojų centrą. Mūsų laukia naktis muziejuje! O rytoj – žygio, prasidėjusio rugpjūčio 16 d., finišas Palangoje.

Dienos įspūdžius užrašė Vilmantė Vyšniauskienė. Už šiltą priėmimą nakvynei dėkojame sodybos „Karkelbeck“ šeimininkei Aušrai ir Pajūrio regioninio parko direkcijai.