1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Mociškiai – Lumpėnai (24 km)

65 diena

Spalio 19 d.

Mociškiai – Lumpėnai (23,8 km)

Dar kartą patyriau, kad po Lietuvą keliauti be automobilio yra tikrai patogu. Tarkim, Mociškius Pagėgių savivaldybėje iš Kauno galiu pasiekti autobusu kada tik noriu – vakare arba ryte. O iš ryto Mociškių pušynų samanomis jau prašliaužusi šalna. Ir žinoma, po kojomis galima rasti ne vien šarmą, bet ir vienkartinių puodelių, skardinių, butelių, užkandžių pakuočių. Kaip ir visur...

Šiandien žygio „Už švarią Lietuvą!” komandoje kartu keliauja šeši žygio senbuviai ir dar keturi skirtingos patirties pakeleiviai. Pašalusią miško žemę keičia saulės nutvieksti dirbami laukai ir ganyklos su savitomis „gėrybėmis“, kurias nei iškasi, nei paneši – tai didelės plastiko atraižos nuo siloso ar šienainio rulonų, kitkinės virvės galai. Kyla klausimas, ar vyrai presuodami žolę paskui save nesurenka technikos broko, ar plėvelė atvežama su mėšlu, ar vėjas atneša.

O vėjas šiandien didžiulis. Palei vieškelius prikrėsta obuolių. Tie laukų krituoliai tampa puikiomis vaišėmis keliautojams – tikra pramoga eiti nuo obels prie obels ir ragauti visokių spalvų rasotų ir šaltų vaisių. Tada kyla noras dėkoti ir laiminti tuos žmones, kurie tyčia ar netyčia palei vieškelius prisodino obelų. O kai prieinam kertamus krūmynus, lengvai suprantam, kad darbininkai čia buvo ištroškę – mėtosi visokių spalvų ir dydžių plastmasiniai buteliai, vieni technikos sumaitoti, kiti įstrigę išlikusiame medyne.

Beje, dirbamuose laukuose ar miestuose išlikusius krūmynus vienas ornitologas pavadino Nojaus laivais – šios salos leidžia išlikti žolynams, vabalams, paukščiams, kurie šiaip žmogui pelno neneša ir dėl to pasmerkti išnykti...

Pačią didžiausią šiukšlę aptinkame Jūrės upės srovėje. Tai supresuotas šieno ritinys, ko gero, išsivertęs iš tiltu pravažiavusio traktoriaus. O mažiausias, bet labiausiai mane šiandien sukrėtęs radinys buvo Giedriaus parodytas paukštelio lizdas, susuktas pramaišiui iš samanų, sintetinių pūkų ir kitkinės virvės. Plonytis sintetinis plaušas turi galią ilgiems metams supančioti laibas kikilio kojeles – pats paukštelis žus ir suirs, o jo kauleliai dūlės surišti...

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Mociškiai – Lumpėnai

+74

Taip ir mūsų civilizacija jau supančiojo pati save. Lengvai įvaldomos technologijos kuria sunkiai suvaldomus dalykus ne tik išorėje. Žmogaus protas pasiduoda visagalybės iliuzijai, o jausmai pakliūva į akimirkos patogumo vergiją. Ir užsimerkia kitų gyvų būtybių poreikiams ir kančiai. Beje, tik į dienos pabaigą suvokiu, kad dauguma žygio dalyvių yra jauni žmonės. Ir prisimenu užrašą, matytą prekybos centre ant jaunutės darbuotojos marškinėlių: „Mano karta išgelbės planetą“. Kad tik nebūtų per vėlu...

Įspūdžiais dalinasi žygeivė Žydrutė Davičikaitė. Už priėmimą nakvynei dėkojame ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“, už nuostabią vakarienę – Dainiui Kinderiui.