1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Pamerkiai – Varėna (21 km)

45 diena

Rugsėjo 29 d.

Pamerkiai – Varėna (21 km)

Miegoti vakar nuėjome vėlokai. 22.00 ėjimo miegoti režimas verkė, žiūrėdamas, kaip mes su Aušra, Andželika ir Giedriumi sėdime prie gęstančio laužo ir laukiame, kol atvažiuos pono Gedimino kaimynas Nerius, kuris žadėjo priimti mus miegoti po stogu. Miegoti lauke, palapinėje, siaubingai bijojau. Nieko nėra baisiau kaip šalti naktį, dėl to neišsimiegoti, o ryte – 20 km ilgio žygis. Taigi, maždaug vidurnaktį Nerius vis dėlto atvažiavo ir mes trise supuolėme į jo maloningai pasiūlytas lovas. Giedrius su likusia komandos dalimi įsitaisė miegoti pirtelėje. Iš rytinių jų įspūdžių supratau, kad mes taip ilgai laukėme ne veltui – išsimiegojome tikrai puikiai. Ir net kažkada naktį pradėjusios po kambarį šmirinėti pelės nesudrumstė mūsų ramybės. Prabudau, išgirdau, kad kambaryje kažkas šeimininkauja – et, tebūnie, ir vėl tuoj pat užmigau.

Ryte ant laužo išvirta avižinė košė su pienu labai priminė namus. Nors naktį laukus nuklojo pirmoji šalna, tačiau giedras dangus bylojo, kad orai vėl bus mums labai palankūs. Ponas Gediminas dar papasakojo paskutines istorijas iš savo nesibaigiančio lobyno, paminėjo, kad tiesiai pro Pamerkių kaimą kadaise ėjo kunigaikščių kelias į Vilnių, kuriuo Žygimantas Augustas atlydėjo Barboros Radvilaitės karstą ir atsisveikinę tuo keliu pajudėjome ir mes, tik ne į Vilnių o į Varėną. Šiandien kompanija buvo dar mažesnė – ėjome šešiese. Ėjome nuostabiai gražiu mišku, beveik nebuvo asfaltuoto kelio. Šiukšlių, deja, radome vėl ir vėl. Atrodo, nebėra vietelės, kur jų nebūtų, ar atvirai besimėtančių, ar jau saugiai apaugusių samanomis, bet jų yra visur.

Taip berenkant šiukšles, po truputį užplūsta ir filosofinės mintys. Mintys apie tai, kad kiekviena šiukšlė, kiekvienas plastiko ar popieriaus skutelis turėjo savo praeitį. Kiekvienas buvo gaminamas, naudojamas, kažką ilgiau ar trumpiau reiškė žmogaus gyvenime. Kažkas buvo panaudotas vos pusvalandį, kažkas – gerokai ilgiau. Nežiūrint to, visi šie daiktai, atlikę savo funkciją, kažkokiu būdu atsidūrė gamtoje. Ne šiukšlių surinkimo vietose, o tiesiai ant žaliojo gražiojo miško pakloto. Kad ir štai ta milžiniška kažkokios didelės mašinos padanga – KAIP miške atsirasti galėjo ji? Ją pakelti nėra lengva keliems vyrams, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad ją kažkaip čia atgabenti ir palikti vidury gražaus miško. Ir jau čia niekaip netiktų pasiaiškinimas, kad padanga pamesta netyčia. Šiandien beveik nesutikome pakeliui žmonių. Išskyrus dvi nuostabias dzūkes močiutes, kurios sparčiu žingsniu traukė iš miško namo su grybų krepšiais. Labai mielai sustojusios pasakojo, kad grybai jau baigiasi, nebėra, o dar prieš porą savaičių prisirinkdavo po kelis krepšius baravykų. Taip miela ir gražu buvo žiūrėti į jų šviesius ir draugiškus veidus ir klausyti, kaip jos dzūkiškai pasakoja savo grybų rinkimo istorijas: „Prisrankam pa pora maišiokų, apvyniojam kokitais juodu maišu, pon krūmi padzedam, tadu dar prisrenkam kuprinį ir ainam namon – pilna kuprini i da po krapšį rankosna“.

O eiti visai nearti – į vieną pusę geri penki kilometrai ir tiek pat atgal. Negaliu nesižavėti ir nemylėti senų lietuviško kaimo žmonių. Vienoje vietoje beeinant staiga aptikome labai gražiai padarytą, geležinkelio šlagbaumą imituojantį, informacinį stulpelį. Jis papasakojo, kad šioje vietoje dar caro laikais buvo pastatyta upelio perdanga, kuri kuo puikiausiai išsilaikiusi iki šių dienų. Nusileidome žemyn prie upelio ir apstulbome išvydę milžinišką mūrytą tunelį, pro kurį teka mažutis sraunus upelis. Užsikabarojome atgal ir vėl atėjo mintys – štai, nelabai lankoma vieta, pėsčiomis čia ne taip dažnai žmonės vaikšto, o kažkam atėjo į galvą mintis pastatyti tą informacinį stulpelį, kad net ir pavieniai praeiviai galėtų sužinoti, jog čia taip pat slypi dalelė istorijos.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Pamerkiai – Varėna

+51

Vėliau su Giedriumi išsikalbėjome amžinai įdomia tema – vyrų moterų skirtumai ir santykiai. Abu buvome ta tema daugiau ar mažiau skaitę, girdėję, mąstę ir abu priėjome vienodo sutarimo – moteris turi būti karaliene. Ir tik tada, kai ji pati save gerbs, turės pakankamai meilės aplinkiniams, bus kilniaširdė ir švelni – vyras, esantis šalia jos, taps karaliumi ir visi bus laimingi. Dar tik pagalvojau – kažin, ar karalienė turi eiti rinkti šiukšles. Giedrius patikino – taip.

Likus iki Varėnos porai kilometrų šiukšlių koncentracija pasidarė tiesiog slegianti. Visos pakrūmės ir pakelė buvo nusėtos šiukšlėmis. Nebetekome vilties nors kažkiek apšvarinti tą kelio atkarpą nes maišai ir taip jau buvo sunkūs o šiukšlių buvo tiesiog klaikiai daug. Nuleidę nosis ir pavargę fiziškai šiaip taip įveikėme paskutinį kilometrą iki nakvynės vietos – Varėnos technologijų kolegijos bendrabučio. Ten sugriuvę ant pievelės niekaip nesiryžome atsistoti ir eiti rūšiuoti šiukšlių. Tada staiga gimė mintis – susitvarkom, nusiprausiam, ir einam valgyti picos.

Įgavę motyvacijos, pakilome ir gana greitai išrūšiavome 18 kilogramų šiukšlių. Tada dušas, šukos, ir visi traukiame link „Fortūnos“ picerijos. Atvykę ten jautėmės kaip kokie vaikai iš provincijos patekę pas miestiečius giminaičius į svečius. Kai sulaukėme maisto, viskas ką pradžioje galėjome ištarti tebuvo „mmm... Ooooo“. Buvo žiauriai skanu, na tikrai žiauriai. Kai teko susimokėti, pasirodė, kad Giedriaus kortelėje nepakanka lėšų. Nepatogus momentas, visi stengėmės sukti galvas, ką dabar daryti, kol Dovilė savo piniginėje rado reikiamą sumą pinigų ir nepatogumas buvo užglaistytas.

Einant pro duris, padavėja džiaugsmingai pranešė, kad mes laimėjome šampūno buteliuką, o kadangi esame Varėnos svečiai, ji padovanojo mums net du. Grįžus į bendrabutį beliko susipjaustyti moliūgą rytojaus pusryčių sriubai. Tą didžiulį moliūgą vežiojamės su savimi jau kelinta diena ir vis sukame galvas, ką su juo daryti. Taigi, šiaip taip sukapoję jį nedideliais gabalėliais, galėjome ramiai žygiuoti kiekvienas į savo kambarius. Ketvirtoji mano su Aušra žygio diena baigėsi, rytoj laukia penktoji – paskutinė....

Už priėmimą nakvynei dėkojame Varėnos technologijų kolegijos bendrabučiui.