1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Rūgšteliškis–Ignalina (24 km)

31 diena

Rugsėjo 15 d.

Rūgšteliškis–Ignalina (23,5 km)

Aplink Lietuvą keliaujantį Baltijos jūros vandeniu pripildytą butelį duodame nešti Ainiui. Jis ištraukia butelį iš dėklo ir po keleto sekundžių taria: „O! Ciklopas!" Net neįtarėme, kad 31 dieną su savimi nešiojamės jūros gyvį, bet Ainis – biologas, kur tik pažvelgia, gali vardinti augalų, gyvūnų bei grybų pavadinimus.

Mes, rinkdami šiukšles, visa kita vadiname organika, kurios nereikia imti (nebent vieną kitą obuolį), o naujasis bendražygis pastebi, kad kasdien matydami daugiau nei 99% gamtos, didesnę dalį savo dėmesio skiriame atliekoms. Ne be reikalo Ainio tėvukas išeinantiems palinkėjo, kad po žygio savo gyvenimuose turėtume mažiau šiukšlių.

Čia žolė, kuria buvo nunuodytas Sokratas, o šitą šaknį galima valgyti, jei nulupame apsauginį apvalką – tokios pamokos šiandien mėtomos į kairę ir į dešinę. Tik spėk klausyti! Sustojame Vaišnoriškėse palaukti Giedriaus pažįstamos Jurgitos, panorusios mus aplankyti, o Ainis per šį laiką iš pievos ir upelio traukia visokius užkandžius.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Rūgšteliškis – Ignalina

+40

Niekada anksčiau nemačiau žmogaus, kuris taip gerai pažinotų aplinką, kurioje gyvena, toks gebėjimas prekybos centrų amžiuje labai stebina. Atvažiuoja Jurgita. Su arbata ir šimtalapiu. Ji kėlėsi penktą valandą ryto, kad iškeptų ir laiku pristatytų pyragą mums. Tokio dar nevalgėme! Patenkinti čepsėdami šnekuočiuojamės apie šį bei tą, kol kalba pakrypsta apie brangesnę kokybiškų daiktų kainą. Pas mane yra labai paprasta matematika, aš viską matuoju naudojimo valandomis – sako Jurgita. Jei perku kavos aparatą penkiems metams, jo kaina tampa niekinė, palyginus su suma, išleidžiama per pusvalandį išgeriamam vienkartiniam kavos puodeliui.

Per dieną prisirinkę Ainio ir Jurgitos pamokymų ateiname į Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokyklą, kuri dviems dienoms bus mūsų. Išsikrauname daiktus ir skirstomės: Mantrimas į Kauną, Giedrius, Dovilė ir Irma į pirtį, mes su Kristina liekame namuose. Suveikia kažkoks „vienas namuose" sindromas – atsinešame sausainių, pradarome visus giros butelius, pasigaminame vakarienę – šventė. – Žinai, Kristina, čia visai netoli Vilnius, gal rytoj... – Nejaugi tu gali palikti komandą?

Dėkojame Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokyklai už suteiktą nakvynės vietą.