70 diena
Spalio 24 d.
Rusnė – Šilutė (15 km)
Sunku patikėti, kad, atrodo, taip negreitai žingsniuodami, jau pasiekėme Mažąją Lietuvą, o paskutinės žygio aplink Lietuvą dienos lyg tirpte tirpsta. Šiandien prieš išeidami į dienos žygį dar nusprendžiame apsukti ratą aplink gražiąją Rusnę, taip bent kiek prailgindami dienos maršrutą – juk iki Šilutės vos 10 kilometrų, kurie dabar mums beprilygsta lengvam pasivaikščiojimui.
Žengiame per Rusnės beždžionių tiltą, grožėdamiesi rudeniniais Pakalnės upelio krantais, tačiau kojos pačios visu greičiu neša pirmyn – lėtai eiti jau seniai nebemokame. Priėję Rusnės paplūdimį žvalgomės į kitus krantus – čia Atmatos ir Skirvytės upių Rusnės sala atskirta nuo žemyninės Lietuvos ir nuo Kaliningrado srities. Vaizdas įspūdingas ir tiesiog neįtikimas – salos krantus šios dvi upės skalauja beveik kaip jūra, o štai tas miškas kitame krante – tai jau nebe Lietuva.
Už Rusnės tilto paspartiname žingsnį – laikas pradėti rimtai žygiuoti. Pusiaukelėje į Šilutę paskambina Nerijus ir praneša, kad privažiuos prie mūsų, paims šiukšles, kurių pririnkome vos du maišus, o kartu atveš staigmeną. Visi kartu svarstome, kas tai galėtų būti – gal kas nors saldaus iš Šilutės, o gal daugiau šiukšlių...
Iš balto Nissan’o Nerijus išlipa ne vienas. Su juo – kartu su mumis kažkada žygiavęs Egidijus. Smagu, kad žmonės nepamiršta čia patirtų įspūdžių ir vis prisijungia dar ir dar. Mūsų pagausėjusi komanda pasiekia Šilutę. Džiaugiamės surinkę nedaug šiukšlių, o taip pat tuo, kad jų nereikės šiandien rūšiuoti – tai padarysime rytoj renginio metu kartu su miestiečiais.
Nors ir turime daug laisvo laiko, jis prabėga greitai – vakarienė, bendravimas ir pašnekesiai užsitęsia iki pat vakaro, kol akys pačios pradeda merktis, o kojos – prašyti pelnyto poilsio.
Dienos įspūdžiais pasidalino žygeivė Dovilė Jadenkutė. Už nakvynę dėkojame Profesinio mokymo centrui.