1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Sena Pašaminė–Sudotos (16 km)

34 diena

Rugsėjo 18 d.

Sena Pašaminė–Sudotos (15,94 km)

Sukasi židinyje liepsnos. Sukasi kanklių giesmė. Tyliai jungias balsai į dainą. Jei klausysiesi kito, ateis dermė. Jei girdėsi... Šiandien išgirdau klausimą: negi pradėjai rūpintis komanda? Nepradėjau. Nuo pat pradžių man rūpėjo, bet vis surasdavau darbų, kuriuos turiu padaryti, kad tik neliktų laiko tai pasakyti. Atsiprašau. Aš pamiršau, jog mano mintys negali būti suprastos, jei rankos užimtos, o lūpos tyli.

Guliu tarpe dviejų čiužinių. Vėl neatlikau savo pareigų. Užmigau paryčiais. Nepailsėjau. Pusryčiams nieko nevalgiau. Su tavimi miegoti labai blogai – einant pasakė Dovilė. Aš juk įspėjau... Šviesa įjungta. Bliuzas groja. Štai kodėl atėjus į nakvynės vietą ieškau kampo, kuriame netrukdyčiau niekam. Tau reikėtų susikurti teisingesnį režimą – sako Giedrius. Jis teisus, bet nuo žodžio teisingesnis“ mane pykina.

Dovile, ar galiu panešti tavo maišą – paprašau ir ji sutinka. Kol lengva, gerai, vėliau kažkas ima deginti petį. Taip nutinka visada, kai nešu papildomą svorį. Gydytojai sakė, kad užspaustas nervas. O ką su juo daryti? Tau reikia gerti vandens ir magnio – pataria Irma, pamačiusi, jog masažuoju blauzdą. Kažkurią naktį man sutraukė raumenį ir ligi šiol skauda. Kartais jaučiuosi, kaip klipata. Režimas. Režimas. Režimas. Žinau... Nesugebu jo susitvarkyti, todėl neturiu teisės skųstis.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Sena Pašaminė – Sudotos

+36

Irma atsiunčia vaizdo įrašą iš sodybos, į kurią ateisime. Virtuvė, dušas, lovos, pavėsinė, židinys, ežeras – viskas, ko reikia. Greičiau einame! Rūšiuojame šiukšles. Seniai tai dariau... Vis kur nors pasislepiu. Nekenčiu šiukšlių! Užrašiusi paskutinį skaičiuką atsigulu ant stalo ir užmiegu. Kristina prikelia, nes reikia į vietą pastatyti stalą. Persikraustau į namelį. Atsigulu į lovą. Vėl užmiegu. Pažadina Giedrius, jau laikas vakarienei.

Noriu miego, bet keliuosi, kad nepraleisčiau komandos susibūrimo. Man taip paprasta būtų eiti vienai, o dabar reikia nuolat stengtis priminti sau, kad esu žmonių grupėje ir negaliu jų pamiršti. Tik praleidžiu kelias valandas atokiau, jaučiu, kad nebesuprantu, kas vyksta. Nieko svarbaus nenutinka, bet nebesu dalimi to, kas jau seniai tapo svarbu. Žmonės komandoje atviri, tačiau matau tik dalelę jų tapomo paveikslo, kad pamatyčiau visą kūrinį, reikės nutraukti savo apsauginį šydą.

Dabar tik nuo manęs priklauso, ar sugebėsiu atsiverti tiek, kad įžiūrėčiau gražiausia, kas slypi mane supančiuose akyse. Sėdime pavėsinėje prie židinio. Dovilė groja kanklėmis, Irma su Kristina atsiliepia savo balsais. Po kiekvienos dainos Giedrius į penkias dalis dalina iš „Decathlon“ gautus batonėlius ir visi ragaujame. Tuo pačiu ratu. Ta pačia seka. Ištiesiu ranką. Paimu gabalėlį. Įsidedu į burną. Lyg sulėtintame kine. Saldu. Skamba lopšinė. Užmerkiu akis. Giliai įkvepiu. Jaukus vakaras. Norisi jį sustabdyti.

Ačiū „Poilsiavietei Gamtoje“ už šilumą ir tikrą poilsį, kuomet, greitai atėję ir susitvarkę, vakarą galėjome praleisti lyg poilsiautojai gamtoje.