72 diena
Spalio 26 d.
Šilutė – Kintai (23 km)
Prie žygeivių prisijungiau per jų poilsio dieną. Kadangi jau žygiavau pačioje pradžioje, norėjau būtinai šį žygį ir užbaigti. Kurį laiką skaičiau viešinamus dienoraščius ir bandžiau įsivaizduoti – ir kaip gi jiems sekasi? Taigi buvo nepaprastai įdomu juos vėl gyvai pamatyti. Su jauduliu lipau Šilutės profesinės mokyklos laiptais, kur jie buvo apsistoję.
Su kiekvienu aukštu balsai vis stiprėjo. Iki kol įėjau į patalpą, kur jie visi buvo susėdę. Ore tvyrojo pakili nuotaika, juk komanda ruošėsi valgyt pyragą, o dar laisvadienis. Buvo smagu matyti, kad žygio tikslą pasitikti eina gana daug žmonių.
Ryte vėl buvome kelyje. Schema išliko ta pati, tik metų laikas pasikeitė. Mums einant atsiskleidė pats rudens grožis. Dalyvaudama žygyje jo pamatysiu tikrai daugiau nei mieste. Ūkanoti laukai, gelstanti žolė ir draugiškos karvės.
Taip pat nusprendėme aplankyti Aukštumalos pažintinį taką. Pailsėjome ir papietavome ypatingoje vietoje – pelkėje. Visa laimė, šiukšlių nebuvo tiek daug. Pasidžiaugėme gražia ir neužteršta Lietuvos dalimi. Dar buvo lengva dėl to, kad komanda per tiek dienų įsidirbus, viskas vyko sklandžiau nei pradžioje.
Atėję į Kintus operatyviai viską išrūšiavome ir pasvėrėme. Poilsio valandėlei pabėgau prie marių, kurios yra čia pat. Jau buvo sutemę, ramu, stebėjau Nerijos žiburius kitame krante, o oras toks grynas, kad galima užsimiršti apie visas šiukšles.
Dienos įspūdžiais pasidalino žygeivė Greta Šležaitė. Už priėmimą nakvynei dėkojame Kintų pagrindinei mokyklai.