1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Smalininkai – Viešvilė (16 km) | Gyvenimas

63 diena
Spalio 17 d
Smalininkai – Viešvilė (16 km)

Žygio 63 diena, man antroji. Smalininkai, artimiausias miestelis mano gimtam Jurbarkui. Daug kartų būta, daug kas matyta, bet visą laiką stebina įdomiomis detalėmis, paveldėta vokiška tvarka. Puikios sąlygos nakvynei – technikumo bendrabutis. Kadangi mano žygis trumpas, tai stengiuosi daryti viską, kad kuo daugiau liktų įspūdžių.

Keliuosi 7 valandą ryto, ieškau Giedriaus, nes jis iš vakaro agitavo mankštai su maudynėmis vietinėje užtvankoje. Giedriaus batai stovi prie kambario durų – reiškia jis dar neišėjo. Trumpai pakalbu su pusryčių gamintojais. Šiandien makaronai su sūriu! Vis stebiu batus, nejaugi Giedrius pramigo? Mano abejones išsklaido Andželika, sako jis galėjo basas išeiti… basas ? Kai lauke plius 4? Lekiu prie užtvankos, dar tik brėkšta. Matau iš švendrių išlendantį žmogystą, gal koks vietinis žvejys? Ne, atpažįstu Giedrių. Pradedame ieškoti patogios vietos maudynėms. Esam pirtininkai ir šaltas vanduo mums yra gėris, ypač ryte. Puikus vandenėlis spalio vidury!

Pusryčių stalas pilnas, visi kerta makaronus, jų energija mums bus reikalinga, nes mūsų laukia kelio atkarpa Smalininkai – Viešvilė. Plentu 12 km., mums bus apie 17.

Prie mūsų šiandien jungiasi dar būrys žygeivių kurie atvyko iš Kretingos, Kauno ir Vilniaus. Visas pulkas vaikų, jų tarpe pati jauniausia, gal kokių 5 metukų mergaičiukė.

Tradicinis Giedriaus instruktažas. Nežinau kelintą kartą jis jį sako, bet naujokai yra, reiškia ir instruktažas privalomas.

Man antroji diena ir jaučiuosi jau patyręs. Smalininkų gatvelėmis išvingiuojame į ąžuolų alėją – ji didžiausia Lietuvoje. Supranti, kiek praranda tie, kurie lekia aplinkeliu, nepamatę tokio gamtos paminklo.

Mūsų kolona ištysta per kokį 100 metrų, visi pasirenka sau patogų tempą. Šiukšlių nėra daug, tad sparčiai judame pirmyn. Gerai, kad vedliai veda ne pagal plentą, o miškais ir mažiau naudojamais keliais – akys gėrisi rudeninėmis spalvomis. Kolonoje daug žmonių, todėl visai smagu prisigretinti prie nepažįstamo, jam į maišą įmesti kokią šiukšlę ir tai yra proga užkalbinti. Gera patirtis, kad taip mieste galėtum daryti – miestas būtų švaresnis ir pažinčių daug atsirastų. Liejasi istorijos, liksmi pasakojimai ir kilometrai tirpte tirpsta. Mūsų operatorius pakelia droną. Praėjus desėtką kilometrų, sukrentame ant miško samanų pietų pertraukai. Čia ištraukiu savo kozirį – rūkytus lašinius. Vakar jie buvo labai populiarūs, vos nesugundę užkietėjusio vegano. Senai žinau, kad kelionėje lašiniai, juoda duona ir svogūnas yra nepamainomas energijos šaltinis. Išeiname į asfaltuotą kelią, o horizonte jau boluoja Viešvilės miestelio riboženklis. Tradicinė nuotrauka prie jo. Mūsų tiek daug (21), kad Giedrius vos sutalpina į telefono ekraną. Viešvilėj aš ne naujokas, todėl mielai parodau vietines įdomybes. Čia baigėsi mano žygis, nes juokaudamas sakau, kad toliau jau prasideda ne mano teritorija – Šilutės rajonas.

Šiąnakt mano bendrakeleiviai miegos aktų salėje, ant turistinių kilimėlių miegmaišiuose. Kažkiek pavydžiu tokios egzotikos. Gal net šokiai bus – scenoje stovi pianinas, o Kristina tikra virtuozė. Atsisveikinu su jais, gal dar kur nors juos sutiksiu, gal ne, bet nors ir dviems dienoms mes buvome bendro tikslo dalimi, tikslo, kuris vadinasi „Už švarią Lietuvą!”. Ačiū Jums ir gero kelio, o aš grįžtu į kasdienybę.

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija: Smalininkai – Viešvilė (16 km)