1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Stoniškiai – Juknaičiai (30 km)

68 diena

Spalio 22 d.

Stoniškiai – Juknaičiai (30 km)

Jau matosi finišo tiesioji, liko 8 dienos iki žygio pabaigos, o mes vis dar žygiuojame ir geriame į save nuotykius ir patirtis. Atrodytų po 1000 nueitų kilometrų kiekvienos dienos papildomi kilometrai turėtų gąsdinti, bet ne, mes ne tik, kad nebebijome jų, bet ir papildomai pasiruošę nueiti dėl naujų patirčių. Taip gavosi ir šiandien.

Vakar sėdint prie vakarienės stalo vietinis rytprūsis Dainius Kinderis parekomendavo aplankyti Plaškius ir vietinę gyventoją Irmgard Gerulytę, sako tikrai verta su ja susipažinti. Pasiūlymas mums patiko ir nežiūrint į tai, kad oras ne pats geriausias, mūsų maršrutas iš 18 km akimirksniu pavirto į 30 km. Diena labai vėjuota, bet mūsų tai negąsdina, pripratome prie vėjo, lietaus ir saulės, taip kaip pripratome ir prie šiukšlių, kurias vis dar renkame savo kelyje.

Prisirenkame visokių šiukšlių – išmestų pakelėse ir miškuose, bei emocinių, tačiau svarbiausia laiku ir teisingai jas sutvarkyti. Dovilė mus veda palaukėmis, miškeliais, keleliais, kartas nuo karto praeiname kokį kaimą, kur visada pasitinka lojantys šunys ir vis dar nesušalę obuoliai krituoliai. Prieiname akmenimis grįstą kelią – bruką, kuris šakojasi į du kelius, o šalia sankryžos stovi pastatas, ant kurio tūrinės raidės iš sovietmečio „P_RDUOTUV_“.

Svarstome, kad tai turbūt buvo svarbus kelias, o pastate galbūt buvo kokia nors karčiama. Apžiūrime uždarytą pastatą, neaišku, kas jame dabar vyksta, susėdame ant betoninių laiptų, išsitraukiame savo užkandėles, atsigeriame. Einam, tokiu ypatingu tonu sako Kristina. Pakylame ir einame ieškoti kur gyvena Irmgard. Prieiname Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčią, apie kurią minėjo Dainius. Graži buvo ji, o dabar stovi apleista ir griūvanti. Pagalvoju, kad milijonai suklotų trinkelių ant Lietuvos po kelių šimtų metų niekada neturės tokios dvasios, jeigu apskritai jos išliks.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Stoniškiai – Juknaičiai

+27

Pirmoje Plaškių troboje pasiteiraujame, kur gyvena mūsų šios dienos herojė, gauname atsakymą ir einame medinio dvaro link. Medinukas, buvęs dvaro pastatas, nors šiek tiek aptriušęs ir primenantis veikiau dviejų aukštų bendrabutį, bet dar gyvas, jame esama gyvasties. Prieinu prie bičiulių, kurie jau šnekučiuojasi su Irmgard prie durų, pasisveikimu „Guten tag“ (Dainius minėjo, kad ji kalba vokiškai), Irmgard prapliūpsta juoku ir kviečia į trobą.

Kylame senais mediniais laiptais į antrą aukštą, praeiname koridoriuką, virtuvėlę ir patenkame į mažą jaukų, sutvarkytą kambarėlį. Susėdame ir užsimezga pokalbis apie mūsų kelionę, apie Irmgard gyvenimą, ir ji netrukus atsineša įvairių nuotraukų ir laikraščių iškarpų – senų, bet tvarkingai sudėtų į vokelius. Pasipila istorijos ir prisiminimai, pasakojimai apie savo vaikus ir anūkus.

Klausiame – kiek jums metų, sako – nežinau, bet esu 1935 metų gimimo, juokiasi. Labiausiai senolei gaila, kad iš jos raktus nuo bažnyčios atėmė, ji dar prieš kelis metus vokiečių turistams aprodydavo griūvančią bažnytėlę, o dabar negalinti to daryti. „Atvykdavo vokiečiai ieškodami savo šaknų, užsukdavo ir Plaškių bažnytėlę apžiūrėti, moku kalbėti vokiškai, tai aprodydavau, dovanėlių gaudavau, o ir vokiečių kalbą prisimindavau. Dabar nebeliko su kuo vokiškai pasikalbėti, išmirė visi vietiniai, mokėję kalbėti“.

Senolė apibendrina, kad žmonės kažkokie ne tokie, kaip anksčiau, visiškai nesupranta kur link pasaulis ritasi – „žiūri tuos telefonus ir nieko daugiau nemato, nužmogėjo visai jau, kiaulės visiškos, net negaliu kapelių prie bažnyčios aplankyti, varteliai užrakinti, jei nori – lipk per tvorą.“ Tačiau senolė labiau džiūgauja, nei bėdavojasi ir smaginasi su mūsų kompanija vis kokį juokelį pasakydama, „patrolindama“.

Išlydėdama palinki gero kelio lietuviškai ir vokiškai, o mes dėkojame „Vielen dank“ ir atsisveikiname „Auf Wiedersehen“. Iškeliaujame toliau su saule, debesimis ir vėju. Mintyse vis sukasi tas besikeičiantis pasaulis, kurį pastaruoju metu analizuojame iš mūsų vartojimo likučių – šiukšlių.

Dienos įspūdžius užrašė žygeivis Giedrius Bučas. Už priėmimą nakvynei dėkojame Juknaičių bendruomenei.