7 diena
Rugpjūčio 22 d.
Židikai–Mažeikiai (22 km)
Kiek drąsos turi turėti pripažinti, kad skauda, kad iš tikrųjų skauda matyti žmonių abejingumą pasauliui, kuriame gyvena. Kloti visas savo kortas ant stalo ir pasakyti: – Užtenka! Aš pavargau rinkti atliekas, kurios neišsenka. Pavargau ir, jei visai atvirai, man baisu, kad dabar negaliu to pakeisti... Vien tikėtis, jog po daugybės dienų išauš ta, kuri bus visa apvertusi. Kiek drąsos reikia tam, kad ištartume žodžius, kurių nesinori girdėti! Nepabijoti sakyti tiesą, kuomet ji nėra nei saldinta, nei papuošta.
Keliaujame septinta diena ir atrodo, jog nieko nevyksta. Galima pasakyti – tai tik pradžia, bet juk seniai pirmi žingsniai buvo padaryti. Vienaip ar kitaip atsiranda žmonių, kurie prisijungia prie žygio. Dažnai jie yra draugai arba tie, kurie jau įžengė į darnaus vartojimo karalystę. O kaip pasiekti tuos, kurie dar neišgirdo tylaus gamtos šnabždesio, prašančio prisiminti, kad ir tu, žmogau, esi gamtos dalelytė? Kad nuo tavęs priklauso, kokioje aplinkoje pats gyvensi ir ką ateinančioms kartoms tokių, kaip tu, paliksi.
Ekologijos tema vis dar nėra įdomi. Ji svarbi, reikalinga, bet mažai kam patraukli. Kiek yra žmonių, kurie nekalba, bet daro, imasi konkrečių veiksmų, keičiančių vartojimo padarinius? O kas prisimena paieškoti savęs ir aplinkos žalojimo priežasčių bei pabandyti išspręsti jas?
Einame nežinodami kelio. Turime tikslą, bet vis dar stengiamės surasti būdą savo žinutei perduoti. Kartais norisi atsistoti ant kalno viršūnės ir sušukti, išpilti savo mintis tartum debesiui, lietumi atgaivinančiam išdžiūvusią žemę. O ar pakaks pasatangų atgaivinti užterštą žemę?
Dėkojame Židikų bendruomenei už vakarykštį susitikimą, domėjimąsi mūsų kelione, pagalbą rūšiuojant bei pirmąją pirtį, kurioje galėjome po intensyvios pirmosios savaitės atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir nuraminti mintis. Laukiame bendruomenės narių ir visų Lietuvos žmonių, prisijungiančių kartu ieškoti būdo, kaip kurti švarią Lietuvą.