1 diena: Per vieną dieną – 4 vienas už kitą įspūdingesni dvarai
2 diena: Nuo įspūdingo dvaro iki neįprastos nakvynės pajūryje
3 diena
Praėjusias dienas keliavusios nuo ryto iki vakaro, trečiąją dieną nusprendėme gerą pusdienį ir dalį popietės skirti pasimėgavimui jūra. Juolab, kad ir oras buvo tam palankus. Kaip jau minėjome antroje dalyje, nuo Palangos kempingo jūrą pasiekti galima vos per penkias minutes, tad nešinos termosais su kava, vėlyvuosius pusryčius nutarėme pasiserviruoti paplūdimyje su vaizdu į jūrą. Kadangi kempingas nuo Palangos nutolęs per kelis kilometrus, turėjome gerokai daugiau privatumo nei Palangos paplūdimiuose ir galėjome lėtai, niekur neskubėdamos, klausydamos jūros ošimo, pasimėgauti karšta kava bei kruasanu. Tokios akimirkos, rodos, galėtų būti laikui nepavaldžios.
Japoniškas sodas
Popietinę pažintinę programą pradėjome kelione į, kaip jie patys save pristato, didžiausią Europoje Japonišką sodą, įsikūrusį Kretingos rajone.
Sutinkame, kad sodo plotas – išties didelis: kur baigiasi jo ribos, sunku pasakyti; tolumoje matomi kasinėjimai, aplinkos tvarkymai – sodo plėtra. Mes rekomenduotume į šią vietą atvykti sakurų žydėjimo metu, vykstant įvairiems edukaciniams renginiams, koncertams arba tuomet, kai ieškote vietos poilsiui – yra galimybė išsinuomoti 6-vietį namelį – ramybės čia apstu.
Kitais atvejais tai – tiesiog gražiai sutvarkyta vieta pasivaikščiojimui, tad įvertinkite, kad kaina vienam suaugusiam žmogui už apsilankymą kainuoja 6 eurus, o jei „Arbatos namelyje“ norėsite paragauti, pavyzdžiui, žalios matcha arba ypatingos Sakurų arbatos – dar papildomai sumokėsite po 2,5 euro už puodelį.
Olando kepurė
Toliau nusprendėme aplankyti dažnam lietuviui labai gerai žinomą vietą – Olando kepurę.
Šis skardis-kopa yra vienas įspūdingiausių natūralių gamtos kūrinių Lietuvoje. Gal kiek mažiau žinoma yra šios vietos pavadinimo kilmė – sakoma, kad pušimis ir ąžuolais apaugusi nuožulnuma nuo seno buvo orientyras žvejams ir jūreiviams, kadangi gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Na, o šie, žiūrėdami iš jūros pusės, įžvelgė panašumą su olandiška kepure.
Vėsuma
Galiausiai, prieš grįždamos nakvoti į savuosius kupė, užsukome pavakarieniauti į Palangoje įsikūrusį restoranėlį „Vėsuma“.
Vakaro būta tikrai vėsoko ir vėjuoto, tad pasirinkome staliuką labiau užuovėjoje. Priešingai restorano pavadinimui, personalas lankytojus sutinka šiltai, ir visos vakarienės metu maloniai aptarnauja. Atvykome gerokai praalkusios, todėl užkandžiui pasirinkome nachos, o pagrindiniam – vegetariškus burgerius. Restorano aplinka jauki, pritaikyta ir šeimoms su vaikais, turi gražų erdvų kiemą, meniu koncentruotas, neišplėstas – dažniausiai tai geros virtuvės ženklas. Mes savo vakarienės pasirinkimu buvome patenkintos – galime šią vietą rekomenduoti. Būdami Palangoje užsukite – daug šansų, kad patiks ir Jums.
4 diena
Gargždai
Išaušo paskutinė kelionės diena. Tolstame nuo Vilnius – Maskva vagono, kuriame praleidome dvi naktis, dar vienos neįprastos nakvynės vietos link, bet prieš tai – keletas vietų, kurias aplankome pakeliui. Pirmiausiai dienos maršrutas mus veda į Gargždus.
Restoranėlis „Lijo“
Užsukame papietauti į vietinę įžymybę – restoranėlį „Lijo“. Nustebino nemaža restorano erdvė, bet tąsyk žmonių nebuvo daug, tad papietavome greitai.
Ar skaniai? Manome, kad vietoje salotų pasirinkusios kitus patiekalus būtume buvusios laimingesnės, bet tikime, jog visgi ne veltui socialinėse medijose sklando daug gerų atsiliepimų. Tiesa, šaltibarščiai buvo tikrai skanūs ir dailiai patiekti.
Kainos – aukštesnės, nei tikėtumeisi iš restoranėlio mažame miestelyje, priešingai nei „Ievos skanėstuose“, į kuriuos, kaip jau tikriausiai aišku iš pavadinimo, nuvykome desertų. Paragavimui pasirinkome tris skirtingų pyragų gabalėlius, kuriuos geriausiai apibūdina žodis „naminis“ – tai tokie pyragai, kuriuos tikiesi gauti atvykęs į svečius pas tetą ar močiutę. Iš viso su trimis kavomis sumokėjome vos 8 eurus.
Dreverna
Pasivaikščiojusios Nemuno slėnyje, iš Gargždų išvažiavome į mums visai negirdėtą mažą miestelį Dreverną. Dreverna – buvęs senas žvejų kaimelis, įsikūręs Kuršių marių pakrantėje. Pasistatėme automobilį Drevernos uoste, nuo kurio ir pradėjome pažintį su šia vieta. Įspūdį paliko architektūroje ir šalia išsidėsčiusiuose nameliuose vyraujanti skandinaviška estetika, uostą puošiančios vėtrungės, skulptūros.
Užlipome į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria Drevernos apylinkės, Kuršių marių platybės ir horizonte matomas Naglių gamtinis rezervatas. Tikrąja to žodžio prasme aikčiojome ir viena kitai kartojome: kaip čia gražu!
Kiek vėliau pasukome giliau į miestelį, ten įkurtas Jono Gižo (garsus Kuršmarių laivų statytojo) etnografinis muziejus, bet mes ėjome kito tikslo link – įsigyti skanios rūkytos žuvies. Šalia kiosko, ant kurio buvo užrašas „Žuvis“, stovėjo pusamžis vyras, ir supratęs, kad, greičiausiai, ieškome žuvies, pamojo į šiek tiek tolėliau esančius pastatus bei paragino eiti į cechą. Radome vienas praviras duris, o už jų – platų rūkytos žuvies pasirinkimo asortimentą. Įsigijome karšio išklotinę, už kurią sumokėjome 2,5 euro. Nesame didelės žuvies ir jos kainų ekspertės, bet tai pasirodė tikrai nebrangu, ypač už tokį šviežią produktą.
Kėdainiai
Priešpaskutinė vieta, į kurią tądien atvykome – Kėdainiai. Girdėjome, kad senamiestis vertas aplankymo, ir patvirtiname – atvykite, pasivaikščiokite, pasigrožėkite. Kėdainių senamiestis yra vienas iš valstybės saugomų urbanistikos paminklų Lietuvoje, jame išlikę gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatai. Pasivaikščiojimas po senamiesčio vingiuojančias gatves, sakoma, tarsi pasivaikščiojimas po XVII amžiaus miestą.
Rumšiškių liaudies buities muziejus
Iš Kėdainių praeities takais keliaujame į tolimesnius amžius – XVIII a. pab – XX a. vid. Lietuvos liaudies gyvenimo fragmentus, o tiksliau – mūsų laukė nakvynė autentiškame senoviniame kambaryje Rumšiškių muziejuje. Tie, kurie esate matę holivudinį filmą „Naktis muziejuje“ ir puoselėjate idėją praleisti naktį muziejuje – tai galite padaryti Rumšiškėse. Atvykome, kai muziejus darbą jau buvo baigęs, todėl visoje teritorijoje buvome tik mes ir viena užsieniečių šeima, apsigyvenusi toje pačioje troboje.
Neeilinis jausmas apėmė vaikščiojant po tuščią vieną didžiausių Europoje etnografinių muziejų po atviru dangumi, o kur dar pats dangus! Tą vakarą jis buvo nusidažęs visais atspalviais nuo rožinės iki raudonos.
Paskutinę kelionės vakarienę pasitaisėme lauke – simboliškai ant stalo išdėstėme per kelionę įsigytas gėrybes: „Biržų duonoje“ pirktą duoną, „Rokiškio mėsinės“ dešreles, lietuviškus agurkus, pomidorus, Drevernoje „sužvejotą“ karšį.
Miegojome saldžiai, tarsi kaime vaikystėje, močiutės pataluose. Papusryčiauti išėjome į Rumšiškių muziejaus arbatinę. Jauku, kai pro langus lenda rytiniai vasaros saulės spinduliai, o rankose – kava, patiekta dailiuose Kristinos Zazerskienės rankų darbo keramikiniuose puodeliuose.
Nors tai jau kelionės pabaiga, mes labiau linkusios galvoti taip, kaip dainavo kelionės metu klausyta Hiperbolė: „Čia kelio pradžia“ – naujų vėjų, naujų kelionių, naujų „oho!“
Daugiau įspūdžių:
