Paulius, Jurga ir Simonas Jurkevičiai neseniai pristatė dvigubą projektą „AmorRoma“. Tai – trijų autorių parašytas kitoniškas „Amžinojo miesto gidas“ ir Simono sukurta unikali mokomoji medžiaga – „Italų kalbos gidas pradedantiesiems“. Daugiau apie knygas skaitykite čia: Jurkevičiai vis dar stebisi lietuvių daromomis klaidomis Romoje.
„Pasaulio kišenėje“ feisbuke skaitytojų paklausėme – kokias gražiausias vietas Italijoje jie yra aplankę? O vienam laimingajam dovanų įteikėme dvi „AmorRoma“ knygas.
Štai kokius gražiausius Italijos kampelius kelionėms rekomenduoja 15min skaitytojai:
Mažiau žinomos vietos
„Man visa Italija yra nuostabi. Labai patiko Gargano nacionalinis parkas, San Giovanni Rotondo miestas, kuriame gyveno tėvas Pijus, ir Monte Sant Angelo miestelis kalnuose, kuriame yra nuostabaus grožio bažnyčia, išskaptuota uoloje. Kokie nuostabūs vakarai Italijoje, kai visi pasipuošę išeina pasivaikščioti, arba jaukūs kaimynų pasisėdėjimai siaurose gatvelėse prie namų...“, – Aldona Lukošiūnienė.
Prieš pora metų Gargano nacionaliniame parke lankiusis 15min kelionių straipsnių autorė Małgorzata Mozyro rašė, kad ši vieta pirmiausiai sužavėjo savo gamta: „Apulijos regionas yra visiškai plokščias, tik Gargano pusiasalis išsiskiria kalnuotu kraštovaizdžiu, nuostabia jūra ir įspūdingomis iš jūros išnyrančiomis baltomis uolomis ir nusvirusiomis, žaliomis pušimis. Maži Gargano miesteliai tarsi idealiai įsilieja į pusiasalio gamtą.“
„Toskanos Apuanų kalnai. Mažulyčiai kalnuose išsislapstę kaimai. Akmeniniai ne vieną šimtmetį skaičiuojantys namai, varpinės savo dūžiais žadinančios iš saldaus sapno, šalavijų, rozmarinų kvapai sklindantys iš nedidelių sodelių, vakarais ūbaujančios pelėdos...“ – Arūna Kaminskienė.
Daugiau apie žaviausias vietas Apuanų kalnuose skaitykite čia: Kelionė į mažiau lankomą Toskanos dalį – kur kalnų glėby įsikūrę maži miesteliai
„Vičenzoje (Vicenza) magiški siurealistiniai kiemeliai ir gatvelės klaidina ir vedžioja visą naktį... Gražu, nes ramu, jauku, nes kažkur matyta, artima, nes aplanko „de javu“ jausmas“, – Vilma Banevičienė.
Ketvirtas pagal dydį Veneto miestas žinomumu gerokai nusileidžia Venecijai ar Veronai, o tai juk ir pliusas – pasivaikščioti tarp elegantiškų Andrea Palladio architektūros kūrinių, portikų, pasižvalgyti į baliustradas galite ramybėje ir nekonkuruojant su kitais turistais dėl vietos kadrui.
„Mažai kieno atrasta nuostabioji Ravena (Ravenna) – nuostabus miestelis pinijų paunksmėje, saugantis įspūdingo grožio mozaikas, kurių dydis, detalumas net svaigina“, – Inga Šavelienė.
Šiaurės Italijoje, Emilijoje-Romanijoje esantis miestas labiausiai didžiuojasi ankstyvosios krikščionybės paminklais, įtrauktais į UNESCO sąrašą. Mozaikų gerbėjams čia kone rojus. Mieste esančiose bažnyčiose rasite nuostabaus grožio bizantinio stiliaus mozaikas, kurias ant terakotiniu plytų kūrė talentingiausi to meto menininkai.
„Savoca – labai jau kinematografiška vietelė“, – Gintautas Akelaitis.
Savoca miestelį Gintautas taip apibūdino ne be reikalo. Mažulytis ant kalno įsitaisęs miestelis Sicilijoje buvo tapęs filmavimo aikštele žymiajam filmui „Krikštatėvis“. Nors filmas sukurtas beveik prieš 50 metų, čia lengvai atpažinsite kadrus iš „Krikštatėvio“ – miestelis atrodo tarsi pamirštas laiko.
Vietos gyventojai dėkingi režisieriui Franciui Fordui Coppolai už jų miestelio pasirinkimą filmui – kino grando gerbėjai sudaro nemažą dalį turistų ir leidžia vietiniams iš to užsidirbti. Pagerbiant režisierių buvo pastatyta ir veidrodinė jo skulptūra.
„Manfredonija (Manfredonia) – visai nedidelis miestukas. Nusigavom vėlokai – t.y. pačiu laiku vakare ir ekspromtu iš Vieste miestelio. Ten praleidome naktį kažkokiame intensyviame šventiniame šurmulyje miesto centre. Garbaus amžiaus damos, išsipusčiusios ryškiais rūbais, lauko kavinėje mėgavosi martiniu. Prie pat Castello Svevo Angioino buvo kažkoks koncertas.
Smagu buvo praeiti nedidelio ir jaukaus miesto gatvelėmis, ypač Corso Manfredo. Tiesiog anksti ryte smagu buvo sėdėti parke ant suoliuko ir stebėti žmones. Ech...ten tikras pensininkų rojus“, – Agnė Bendoriūtė.
„Kastelamaras del Golfas (Castellammare del Golfo), Sicilija. Vakarienės restoranėlyje ant jūros kranto“, – Regina Jusaitienė.
Šis nedidelis žvejų kaimelis – itin vaizdingas. Spalvingi gyventojų nameliai ir ryškios jų valtys įsitaisę aukštų kalnų papėdėse. Čia apsilankiusieji giria idealią atmosferą keliautojams – infrastruktūra sutvarkyta taip, kad būtų patogu, bet kartu turistų ir nėra tiek daug, tad atrasite autentiškus sicilietiškus pojūčius.
„Italija visa labai graži, bet pirma atėjus į galvą mintis – Noto miestas Sicilijoje. Užgniaužiantis kvapą Baroko perlas! Važiuočiau dar šimtus kartų!“ – Neringa Valantiejūtė.
Notas vadinamas „architektūros supermodeliu“ – elegantiški barokiniai pastatai jus privers pasijusti tarsi filmavimo aikštelėje. Ypač, kai jų spalvas išryškina besileidžiančios saulės spinduliai.
Didieji grandai
„Kas pirmiausia stovi prieš akis? Aišku, Venecija. Mane būtent čia ištiko „Stendalio sindromas“. Tokia paslaptinga, trapi, užburianti ir išlaisvinanti!“ – Nijolė Pilipavičienė.
„Stendalio sindromas“, beje, dažniausiai siejamas su Florencija, dar net ir vadinamas šio miesto sindromu. Jis gali pasireikšti žmonėms, kurie pamato ypatingo grožio objektus – gamtos vaizdus, meno kūrinius ir pan.
„Florencija – jaukiausias miestas, kuriame teko būti. Tos siauros gatvės, pasakiška architektūra, muziejai, saugantys neįkainojamas vertybes. Florencija leido pasijausti lyg namie, lyg viskas sava ir ten turėčiau būti“, – Severija Kotryna Stabrauskaitė.
„Sienos miestas, Del Campo aikštė. Gražesnės ir unikalesnės aikštės gyvenime nesu matęs. Kaip ir visas nuostabus Sienos senamiestis. Kažkas nerealaus“, – Edvinas Savelis.
„Dievų takas Amalfio pakrantėje. Nuostabūs vaizdai, šioks toks savęs išbandymas kelyje ir džiaugsmas pasiekus Pozitano miestelį“, – Sonata R. Krasauskienė.
„Nors nelabai žinoma, ir ne toks populiari kaip Florencija ar Roma, bet Bolonija yra nuostabi savo itališkumu. Su savo renesansine istorija, bet neperpildyta turistų. Su kanalais, portikais, viduramžių „dangoraižiais“. Nuostabi vieta“, – Juozas.
„Campo dei Fiori, Roma! Visapusiškai. Tarp labiau turistinių kavinių ten glaudžiasi viena kukli užkandinė su paprastomis kėdėmis, paprastu stalo vynu ir dieviško paprastumo sumuštinukais su buivolės mocarela ir ančiuviais, kuriuos tepa tol, kol nusibosta, virš baro gyvenanti aptarnaujančio pusamžio vyriškio mama. Prieš nosį – vietinis turgelis, iš kurio tempiesi vaisius ir pomidorus namo kur nors netoliese.
Šalia – linksma bažnyčia, kurioje aukojamos atskiros pamaldos žmonėms su mylimais augintiniais – galima atsivesti ir šunį ir papūgą – jei jau niekaip negali palikti jų net valandai“, – Skomantas Janonis.
„Neapolis. Čia radau tikresnę Italiją negu kitur – su mažomis krautuvėlėmis savo siaurose gatvelėse, turgeliais. Nuostabiais Sorento citrinų bei persikų sodais, Vezuvijaus didybe. Tikrai pasiryžusi dar ne kartą sugrįžti ir nusileidus lėktuvui mintyse sušnabždėti Ciao Italiano“, – Lina Samsanavičienė.
