Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia: 21 naktis ant stogo Namibijoje: kodėl keturi lietuviai pandemijos metu išvyko būtent į Namibiją
Žuvies upės kanjone, pietinėje Namibijos dalyje, netoli sienos su PAR, mus pasitiko begalinė ramybė. Žiūrint į tolyn besidriekiantį kanjoną, spengė tyla. Pusryčiauti įsitaisėme ant paties kanjono skardžio.
Anksti ryte pasitinkant tekančią saulę kvapą gniaužė ne tik lėkštėje garuojanti šilta kiaušinienė, kuri šioje vietoje buvo kažkokio nerealaus skonio, bet ir atsiveriančios saulės nuspalvintos Namibijos platybės.
Keliaujant tolyn į Sandvičo uostą nei uosto, nei sumuštinių neradome. Tai unikali vieta, kur stačios smėlio kopos leidžiasi tiesiai į vandenyną, o esant atoslūgiui tarp kopų ir vandens susidaro siauras keliasdešimties kilometrų ilgio sausumos ruoželis, kuriuo galima pravažiuoti tik su visureigiu.
Vietiniai įspėjo, kad norint savo jėgomis įveikti tą kelio atkarpą, reikia išsiaiškinti tikslų būsimo atoslūgio laiką. Atoslūgiai kiekvieną dieną prasideda skirtingu laiku. Įvažiuoti galima vos vandeniui atsitraukus, o išvažiuoti – valandą prieš baigiantis atoslūgiui. Kiekvienais metais Sandvičo uoste įvyksta po kelias nelaimes, kai turistai nepaiso rekomendacijų ir užstringa, ar automobiliai apsiverčia kopose.
Internete susiradome atoslūgio laiko lentelę. Išsiaiškinome, kad atoslūgis prasidės apie 9.30 ir baigsis apie 16.00 valandą. Paplūdimyje prieš įvažiuodami į siaurąjį sausumos ruožą nuleidome iš padangų orą – ir pasileidome vandenyno pakrantės keliu. Jaudinantis patyrimas: iš vienos pusės, vos už kelių metrų – kopos, o iš kitos – ratus plauna vandenyno bangos. Skubėjome. Vienos uždelstos valandos kelyje kaina gali būti labai brangi.
Jaudinantis patyrimas: iš vienos pusės, vos už kelių metrų – kopos, o iš kitos – ratus plauna vandenyno bangos.
Griaučių krantą, kuriuo palei Atlanto vandenyną net kelis šimtus kilometrų driekiasi smėlynai, įsivaizdavome kaip pakrantę su vėjo pustomais šonkauliais ir juos besivaikančiais grifais. Ir išties, prie pietinio įvažiavimo mus pasitiko kaukolėmis apkabinėti vartai. Supratome, laukia neįprasta vieta.
Monotoniška vandenyno pakrantė, beribės smėlio kopos, išnykstančios horizonto miražuose, ir nuo sausros suskeldėjęs kelias, vedantis tarsi į niekur. Ten greičiau pamatysi seklumoje užsilikusias laivų nuolaužas nei pro šalį einantį žmogų.
Vienintelė pakeliui sutikta gyvybės forma – pakrantėse tingiai gulintys ruoniai. Kryžiaus iškyšulyje (Cape Cross) jų populiacija yra neįtikėtino dydžio. Riaumojimas ir specifinis šių gyvūnų kvapas pasitinka jau iš tolo.
Namibijos vizitinė kortelė yra aukščiausios smėlio kopos pasaulyje. Jos driekiasi Sossusvlei, už penkių valandų kelio nuo Vindhuko. Prie žymiausių kopų, tokių kaip 45 ar Big Daddy, pirmą kartą per visą kelionę buvo galima sutikti ir daugiau turistų iš kitų šalių. Bet vos tik nukrypsti keletą žingsnių į šalį – ir vėl lieki vienas raudonuose smėlynuose.
Norint ekstremalių veiklų kopose, reikia vykti į Swakopmund, kur smėlynuose nuo kopos viršūnės galima nusileisti su smėlio lenta. Kiekvieną kartą, vos nusileidus žemyn, tekdavo pėsčiomis kopti į viršų. Užlipus stačia kopa aukštyn, atrodydavo, kad viskas, pavargom, paskutinis nusileidimas. Bet nusileidus norėjosi dar.
Instruktoriai juokavo, kad ne vienam skraiduoliui išpūtė dirbtinius dantis.
Didžiausią įspūdį paliko 35 sekundžių laisvo kritimo šuolis iš lėktuvo, skrendančio 3 200 metrų aukštyje. Lėktuvas, kuo aukščiau kilom, tuo stipriau drebėjo. Žemei vis tolstant ir tolstant, ji panašėjo į obuolį, ant kurio pataikyti ir nutūpti leidžiantis parašiutu atrodė – misija neįmanoma. Iššokus ir laisvu kritimu leidžiantis žemyn, nuo padidėjusio slėgio vos neplyšo žandai. Instruktoriai juokavo, kad ne vienam skraiduoliui išpūtė dirbtinius dantis.
Teko penkias valandas kapstytis iš purvyno
Namibijoje atstumai tarp lankytinų vietų yra dideli. Pavyzdžiui, iš Vindhuko, šalies sostinės, iki Žuvies upės kanjono yra virš 700 kilometrų. Šioje kelio atkarpoje nėra itin įdomių lankytinų vietų. Ilgas valandas, praleistas automobilyje, juokais vadinome savęs pažinimo kelionėmis. Tarpusavio pokalbius pakeisdavo ilga tyla, kurios metu kiekvienas paskęsdavome savo apmąstymuose arba spoksodavome pro langą.
Įdomu, kad kelionėje ilga tyla neslėgdavo, kaip slegia kasdienybėje. Ją tinkamai išnaudodavome poilsiui vienas nuo kito. Kiekvieną dieną visur vienas kitą sekė tie patys nesikeičiantys keturi veidai: nakvynės keturiese ant automobilio stogo, valgio ruošimas, indų plovimas, kita kasdieninė buitis. Tos kelios tylos valandos būdavo tikra atgaiva.
Įdomu, kad kelionėje ilga tyla neslėgdavo, kaip slegia kasdienybėje.
Dauguma kelių neasfaltuoti, bet geros būklės, jei nėra nuplauti liūčių. Kai kurie keliai labai duobėti, išvagoti išdžiūvusių upių vagų. Tokiuose keliuose negali žiopsoti, nes gali greitai „pagauti“ akmenį ar užvažiuoti ant duobės. Kartą bandydami patekti prie vieno nuskendusio laivo tinkamai neįvertinome situacijos, tad užstrigome purve. Paviršius atrodė kietas, bet apačioje – visiškas purvynas.
Pasisekė, jog kilometro spinduliu radome keletą lentų, šakų. Iškrovę visus daiktus, išleidę orą iš padangų iki 0,8 atmosferos, pakasinėdami kastuvėliu, dėdami lentas bei visus turimus kojų kilimėlius vieną ant kito, kad būtų geresnis sukibimas, taip metras po metro po penkių valandų darbo išsikapstėme iki kietesnio žemės paviršiaus, kuriuo išvažiavome į vandenyno pakrantę.
Vakarais aplink poilsiavietę sukdavosi šakalai
Dažniausiai nakvodavome kempinguose. Kadangi turistų nedaug, atvykę galėdavome išsirinki gražiausias vietas nakvynei. Bendrosios patalpos tvarkingos. Vos keletą kartų nebuvo vandens dušuose ir tualetuose. Dažniausiai buities sąlygos kempinguose geros.
Vienintelės mums neįprastos sąlygos, su kuriomis susidūrėme, buvo tai, kad šalia vandenyno oras labai drėgnas ir druskingas. Kiekvieną dieną keptuvę tekdavo ištepti aliejumi prieš supakuojant, kad nerūdytų.
Pasitaikydavo, kad apsistodavome laukinėje gamtoje, tiesiog patikusioje gražioje vietoje. Nors automobilių nuomos punkte to daryti nerekomendavo dėl saugumo. Nekart prieš sutemstant pasklidęs kepamos mėsos kvapas priviliodavo šakalus, kurie sukdavo ratus aplink mūsų poilsiavietę, o tamsoje blizgėdavo jų juodos akių poros.
Po kelių dienų kelionės visus daiktus pradėjome pakuoti į didelius šiukšlių maišus, nes po dienos važiavimo neasfaltuotais keliais automobilio priekaboje esančius daiktus gaubdavo dulkių debesys. Maistą pirkdavome parduotuvėse arba degalinėse.
Kartą Haris netoli Luderitz tiesiai iš žvejų nupirko omarų, kuriuos vakare išsivirėme virdulyje, nes neturėjome normalaus puodo.
Kartą Haris netoli Luderitz tiesiai iš žvejų nupirko omarų, kuriuos vakare išsivirėme virdulyje, nes neturėjome normalaus puodo. Kitą rytą gerdami kavą dar jutome jūrų gėrybių skonį, nes vakare patingėjome švariai išplauti virdulį. Šiaip miesteliuose ant vandenyno kranto kone visose kavinėse gali gauti skanios, šviežiai pagautos žuvies. Kavinėse taip pat gali paragauti kepsnių iš žvėrienos, dažniausiai įvairių antilopių mėsos.
Pažintis su gentimis
Nustebino miesteliuose esanti tvarka: ypač į pietus ir vakarus nuo Vindhuko. Ten nepamatysi daug apleistų pastatų. Tokiuose mieteliuose kaip Luderitz, Swakopmund, Walvis Bay ar Hentiesbaai gatvės, nors ir ne visos yra išasfaltuotos, bet yra prižiūrimos ir nesimato šiukšlių. Namibija – buvusi Vokietijos kolonija, kurioje ir dabar gyvena pakankamai daug Afrikanų, t.y. kolonistų palikuonių. Jie kontroliuoja vietinius verslus, kavines, parduotuves, degalines.
Vienas labiausiai įsiminusių regionų buvo šiaurės vakaruose esantis Kunene – spalvingas savo įvairių tautų gyvenimu. Vos įvažiavus į šio regiono sostinę Opuvo iš karto supranti, kad laukia unikali patirtis. Gatvėse, jaukiame žmonių klegesyje išvydome natūralumo ir tolerancijos mišinį.
Ypač išsiskyrė dvi gentys: herero ir himba. Lietuvoje tradicinį rūbą mes vadiname tautiniu kostiumu. Himba moters tautinį kostiumą sudaro ožio odos trumpas sijonas, nepridengta krūtinė bei išpuoselėta šukuosena, kuriai sutepti jos naudoja raudono pigmentinio akmens, gyvulio taukų ir aromatinių krūmų sakus, įpintas gabalėlis antilopės odos. Šukuosenos tikrai kelia įspūdį. Jų yra įvairių ir priklauso nuo moters statuso.
Herero moterys dėvi puošnias, spalvotas, pūstas, ilgas suknias ir ištaigingus galvos apdangalus. Toks šių genčių gyvenimo būdas yra natūralus ir neskirtas turistams sudominti ir pritraukti. Šiame regione galima vykti aplankyti genčių kaimus ar vadinamuosius gyvenamuosius muziejus. Užtenka pavaikščioti Opuvos gatvėmis, nueiti į vieną iš parduotuvių – ir vienoje vietoje susipažinsi su įvairių genčių atstovais.
Toks šių genčių gyvenimo būdas yra natūralus ir neskirtas turistams sudominti ir pritraukti.
Vaikams pasakojom apie sniegą
Kelias dienas pasisvečiavę Opuvoje, patraukėme link Epupa krioklių, esančių ant sienos su Angola. Šioje vietovėje nėra palankios gyvenimo sąlygos, nuolatos trūksta vandens. Šiais metais Namibiją ypač nualino sausra, nebuvo ilgai lauktų liūčių. Pakelėje mūsų automobilį stabdė daug Himba genties žmonių. Jie prašė vandens. Kol nuvykome iki Epupos, išdalinome visus savo reikmėms vežamus vandens ir maisto rezervus.
Likus dešimčiai kilometrų iki Epupos pamatėme užrašą, kviečiantį užsukti į mokyklą. Įvažiavus į kiemą, mus pasitiko jaunas vyrukas Benas. Prisistatė. Jis mokyklos direktorius. Kadangi jau vakarėjo, pakalbėję gerą pusvalandį, sutarėme atvykti kitą dieną ir papasakoti moksleiviams apie Lietuvą ir sniegą. Iš ryto sutartu laiku mūsų jau nekantriai laukė Benas.
Aplankėme tris klases. Pradėjome nuo pirmokų, kurie mus pasitiko tradiciniu šokiu ir daina. Pasakodamas vaikams apie lietuvišką žiemą, jaučiau, kad vaikams sniegas yra sunkiai suvokiamas reiškinys. Jie negalėjo atplėšti akių nuo fotografijų mobiliame telefone.
Vėliau aplankėme dar dvi vyresnes klases. Susipažinome su mokytojais. Jie visi turi mobilius telefonus, bet trūksta pakrovėjų. Gerai, kad gerasis Mindaugas turėjo du pakrovėjus, kurie jiems tiko, tad abu ir atidavė.
Pasakodamas vaikams apie lietuvišką žiemą, jaučiau, kad vaikams sniegas yra sunkiai suvokiamas reiškinys.
Ir mokytojai, ir mokiniai nakvoja mokykloje. Kai kurie savaitgaliais išvyksta namo. Gyvenantys toliau namus aplanko rečiau. Kadangi mokykla įsikūrusi toli nuo gyvenviečių, pramogų tikrai nėra daug. Vaikai patys, mokytojų prižiūrimi, augina daržoves. Deja, šiais metais dėl sausros jos neauga. Jie žaidžia žaidimus, tik vietoj kamuolio spardo mažesnius akmenis. Viena mokytoja pasakojo, kad laisvalaikiu mėgsta lipti į netoliese esantį neaukštą kalną ir žiūrėti į tolį.
Benas pasisiūlė mus nuvežti į Himba kaimą. Nuvažiavome į vietinę krautuvėlę nupirkti kukurūzų miltų, aliejaus, cukraus, kavos ir sausainių. Iš tikrųjų didesnio asortimento ir nebuvo. Kaip paaiškėjo, tai įprastos dovanos, kai važiuoji aplankyti Himba kaimo gyventojų.
Kaimelyje – kelios molio trobelės, apjuostos tvora iš medžio šakų. Pasirodo, jame gyvena Kapika, Himba visos genties vadas. Šio regiono gyventojai jam yra labai dėkingi, nes jis sustabdė hidroelektrinės statybas, kurios būtų sunaikinusios Epupa krioklius. Benas mums liepė parodyti pagarbą ir pritūpti prieš jį. Išklausę jo pasakojimo apie genties tradicijas, parodę savo lauktuves, nuėjome pasižvalgyti po trobeles ir pabendrauti su kitais kaimelio gyventojais.
Su Benu išsiskyrėme vėlyvą vakarą, nes aplankę kaimelį dar atsigaivinome lengvu vietiniu alumi ir ėjome žvejoti.
Stebinanti laukinė gyvūnija
Dar būtina paminėti Etošos nacionalinį parką, kuris pasižymi laukinių žvėrių įvairove. Jo plotas – virš 22 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai didžiulis išdžiūvęs druskingas ežeras, kurio pietinėje dalyje auga daug augmenijos ir renkasi žvėrys. Mes pervažiavome visą šią teritoriją iš vakarų į rytus.
Parke yra įkurtos penkios poilsiavietės, kur gali apsistoti kempinge ar namukuose. Kiekvienoje iš jų yra baseinas, kavinė bei nedidelė krautuvėlė. Jei norite neskubėdami pasižvalgyti, šiam parkui reikia skirti tris dienas. Matėme antilopių, dramblių, žirafų, baltųjų ir juodųjų raganosių.
Labiausiai įsiminė dešimties liūtų grupė, kuri kirto kelią ir judėjo link balos atsigerti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie koordinuotai juda. Kol vienas liūtas eina, kiti stovi ir dairosi aplink. Kai einantis sustoja, link jo pajuda kitas liūtas. Prie balos visi nepuolė iš karto. Po du ar tris jie pakaitomis ėjo atsigaivinti vandeniu, o tuo tarpu kiti stovėdami ar gulėdami šešėliuose dairėsi aplink.
Labiausiai įsiminė dešimties liūtų grupė, kuri kirto kelią ir judėjo link balos atsigerti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie koordinuotai juda.
Kelionė vyko neįtikėtinai sklandžiai, niekur rimtai neužstrigome, nesulūžo visureigis. Kadangi mūsų lėktuvas atgal buvo 10 valandą ryte, automobilį buvome sutarę priduoti 7 valandą. Maloniai nustebino nuomos punkto darbuotojo išreikštas pasitikėjimas. Automobilio praktiškai netikrino, neskaičiavo indų, nežiūrėjo, ar parvežėme visas kėdes. Tik paklausė, ar nieko neatsitiko. Parodę vieną sulūžusią kabinos spynelę bei išnirusias kopėčias sulaukėme atsakymo, kad nieko tokio.
Kadangi į nuomos kainą buvo įtrauktas ir transportas iki oro uosto, atsisveikinę, sėdome į mikroautobusą ir pajudėjome oro uosto link. Atsisveikinimas buvo labai šiltas, gal todėl, kad tokiose kelionėse privalai pasitikėti vienas kitu.
