Mūsų su vyru dvi savaitės buvo skirtos 3 didžiausiems Japonijos miestams ir buvo labai intensyvios. Tiesą sakant, aš joms nesiruošiau pakankamai, tad kai ko man buvo per daug, kai ko mažai. Ir vis dėlto, ši šalis paliko gilų įspūdį ir norą sugrįžti, patirti ją giliau bei pamatyti tai, ką dar ji gali pasiūlyti.
Tokijas
Pasiekti Japoniją mums prireikė maždaug 18 valandų, įskaitant jungiamojo skrydžio laukimą Kopenhagoje, ir apie 860 eurų kiekvienam (pirmyn-atgal, su bagažu, vietų pasirinkimu). Kurį laiką sekėme kainų pokyčius ir pasirodė, kad šis SAAS oro linijų pasiūlymas tikrai geras.
Prieš keliaujant pasirūpinome sveikatos draudimu, specialia programėle Suica, kuri tarnavo kaip viešojo transporto bilietas bei daugelyje atsiskaitymo vietų, mobiliu internetu (per eSIM). Grynųjų išsikeitėme atvykę, bankomate priešais viešbutį veikiančiame kombinyje (nedidelė svarbiausių produktų ir paslaugų parduotuvė, veikianti visą parą).
Visus viešbučius užsisakėme iš anksto ir jų kaina dažniausiai neviršijo 100 eurų už naktį dviems žmonėms. Tokijuje mūsų laukė Hotel Wing International Select Asakusa Komagata.
Nors čia ne visada sklandžiai sekėsi bendrauti angliškai, bet dėl visko, ko mums reikėjo (pvz., metro bilietas ar bagažo pervežimas), pavyko susitarti ir personalas buvo malonus. Kambariai (prieš grįždami į Lietuvą vėl čia nakvojome) labai tvarkingi, pusryčiams registratūroje galima pasiimti bandelę ir sulčių, o nuo stogo terasos grožėtis miesto panorama. Vieta labai patogi, šalia metro stotelė, o ir tame pačiame Asakusos rajone galima šį bei tą įdomaus aplankyti.
Jame aplankėme Sensoji šventyklą ir Kaminarimon vartus, perėjome prekybine gatve, kurių Tokijuje yra begalės. Nuo suvenyrų kioskelių iki garsiausių prekių ženklų parduotuvių, nuo maisto turgų iki vietinių dizainerių butikų. Ko gero, kaip bet kuris megapolis, taip ir Tokijas padeda patenkinti bet kokius apsipirkinėjimo poreikius.
Kelionės pradžioje dar norėjosi smalsauti, bet nebuvome nusiteikę išleisti visų santaupų, tad galiausiai tas spoksojimas ėmė varginti ir užeidavome tik į kanceliarijos parduotuves (ką ten, ištisus prekybcentrius).
Kainos įvairios, kokybiški daiktai kainuoja nemažai, kaip ir Lietuvoje, maistas kavinėse kiek pigesnis, priklausomai nuo jos tipo ir vietos, kurioje įsikūrusi, maisto parduotuvėse – dar pigiau. Įdomu, kad čia parduotuvės gali būti įsikūrusios ir kokiame trečiame aukšte, jas randi tik užkopęs laiptais siauručiu koridoriumi. Google Maps buvo didžiausias pagalbininkas visoje kelionėje.
Įdomu, kad čia parduotuvės gali būti įsikūrusios ir kokiame trečiame aukšte.
Šindžiuku rajonas, atrodo, sukurtas vien prekybai – ypač elektronikai ir anime kultūrai. Jei tokios pramogos jums nelabai ir mieliau pabendrautumėte su vietiniais, užsukite į Golden Gai gatvę. Čia įsikūrę daugybė barų – visiškai mažyčių, lankomų vietinių. Mums, introvertams, buvo pernelyg keista ir nejauku užeiti, tačiau pro durų plyšelius matėsi, kad kai kurie kiti turistai nesidrovi užsukti. Bent praeiti šia gatve būtina!
Dar vienas privalomas objektas – savivaldybės pastato 45 aukšte esanti uždara apžvalgos aikštelė. Erdvi, neperpildyta žmonių, o vakarinis vaizdas, ta šviesų jūra, atrodo išties įspūdingai. Čia pat galima ir kažko užkąsti ar atsigerti, įsigyti suvenyrų, o pakilimas į aikštelę yra visiškai nemokamas.
Gerą įspūdį paliko ir Rikugien sodas – tokia oazė didžiuliame mieste, o dar pataikėme į nemokamą arbatos degustaciją!
Ko nepatariu lankyti, tai gyvūnų kavinių. Pelėdų ar ežiukų kavinių net nesvarstėme – laukiniams gyvūnams kavinėse ne vieta. Tačiau katės ir šunys pasirodė priimtina, iš Vilniaus kačių kavinės turiu tikrai gerus atsiminimus. Tai Japonijoje ne taip.
Pelėdų ar ežiukų kavinių net nesvarstėme – laukiniams gyvūnams kavinėse ne vieta.
Apsilankymas kačių kavinėje labiau nuliūdino, nei pradžiugino. Visos tos veislinės katės, pūkuotos, o sukištos į Helovino kostiumus (o ten karšta kaip reikiant), abejingos, atnešamos tau, jei nuperki kokį skanuką, kurio jos net nelabai nori… Po šio apsilankymo pasiskaitėme daugiau atsiliepimų ir apie kitas kavines – noras taip pramogauti dingo.
Visgi labai rekomenduoju Tsukiji Outer Market maisto turgų. Tik nepatingėkite ir atvykite kokią 9 val., jei nenorite stumdytis spūstyse. Prisiragausite visokių skanumynų ir įdomybių, kiekvienas pagal savo skonį ir norimą išleisti pinigų sumą. Man pakako maždaug 10 eurų, vyras „suvalgė“ 20 eurų.
Taip pat vertas dėmesio „TeamLAB“ muziejus – toks patyriminis ir instagraminis. Nėra ypatingai didelis, bet instaliacijos tikrai įdomios. Gaila tik, kad mūsų vizito metu neveikė samanų kambarys. Išėjus iš muziejaus galima čia pat esančiame kioske įsigyti veganišką rameną (nuostabaus skonio ir itin sotus) bei puikaus tamsaus kraftinio alaus.
Taip pat nuo čia miesto traukiniu patogu pasiekti Odaiba rajoną, kuris yra tarsi atsvara likusiam Tokijui – erdvus, gana tuščias. Šiek tiek ir liūdnokas, nes jo klestėjimą pristabdė finansų krizė, bet mums, turistams, atsikvėpimui čia laukia puikūs vaizdai ir ramios erdvės.
Ginzos rajoną pamatyti įdomu, jei nesate lankęsi tokiose prašmatnių prekių ženklų prifarširuotose gatvėse Paryžiuje ar Niujorke, arba esate mados / vitrinų fanas – mados ir prabangos čia netrūksta.
Harajuku rajone galima aplankyti parke įsikūrusią Meiji šventyklą, kuri bent man išsiskyrė iš vėliau lankytų (arba gal dėl to, kad buvo viena pirmųjų pamatytų).
Na ir, žinoma, Šibujos rajonas. Čia turistai plūsta dėl didžiausios Tokijuje pėsčiųjų perėjos bei šuniuko Hačiko statulos. Žmonių mases galite įsivaizduoti, o mes dar buvome Helovino dieną (ta proga statula buvo paslėpta taip neskatinant žmonių būriuotis ir taip sudėtingu metu).
Čia turistai plūsta dėl didžiausios Tokijuje pėsčiųjų perėjos bei šuniuko Hačiko statulos.
Vakarėjant ėmė plūsti dar daugiau vakaro linksmybėms pasiruošusių japonų ir turistų, skubančių į barus, klubus ir kitas pasilinksminimų vietas. Žmonės, šviesos, garsai – dabar, ramiuose namuose, visai smagu prisiminti, bet tuokart jau buvo pradėjusi kilti panika.
Hakonė
Prieš Tokiją iškeičiant į Kiotą, nuvykome vienai nakvynei į karštųjų versmių kurortą Hakonę. Važiavome ne paprastai, o su romance car, kuris nebuvo nei romance, nei car. Romantika čia tame, kad traukinyje sėdima po du ir galima už papildomą mokestį rezervuoti vietas. Kitaip, perkant įprastą bilietą, gali tekti grūstis su daugiau poilsiauti išsiruošusių žmonių.
Vienas išvykos tikslų – pernakvoti tradiciniame riokane – senoviškuose svečių namuose. Mūsų pasirinktam „Tōnosawa Ichinoyu Honkan“ – net 350 metų, o kambario balkone, virš šniokščiančios upės, įrengta karštųjų versmių vonia (onsenas). Galima laikyti prabanga, nors tokie svečių namai prabanga nesipuikuoja. Viskas tikrai senoviška: gerokai pasidėvėję vasarnamio tipo kambariai, lovą pasikloji pats (ant tatamių), vonios kambarys labai kuklus, tualetas mini, vėsoka. Ir visa tai – už 150 eurų žmogui nakčiai. Vieną kartą pernakvoti įdomu, bet ilgiau užsibūti nenorėčiau.
Romantika čia tame, kad traukinyje sėdima po du ir galima už papildomą mokestį rezervuoti vietas.
Užsisakėme ir tradicinę vakarienę, kuri pernelyg nesužavėjo, nes personalas nelabai kalbėjo angliškai, normaliai nepaaiškino, kaip ir ką daryti. Tad po ilgos dienos tyrinėjant Hakonę dar kone prakaito išpilti sukomės aplink tuos savo patiekaliukus, nesuprasdami, ar čia jau traukti lauk verdamus produktus, ką su kuo ir po ko valgyti. Pusryčiai buvo ramesni, tereikėjo pasikaitinti miso sultinį, bet vis dėlto ryžiai ir kepta žuvis ryte – keistas pasirinkimas europietiškam skoniui.
Bet ne tik dėl svečių namų patirčių atvykome, Hakonėje yra ir daugiau ką nuveikti. Neskubant tam reikėtų dviejų pilnų dienų, pasispaudus pakaks ir vienos. Mes keltuvu pakilome į Hakonės kalną, kur išskirtiniai vaizdai žavi tiek kylant (krateris, kuriame išgaunamos medžiagos karštosioms versmėms), tiek pakilus (Fudžio kalnas!).
Pasirodo, mums labai pasisekė, nes giedra šiame miestelyje tebūna 60 dienų per metus, o mes pataikėme būtent tokią dieną, kai oras tobulas žvalgytis į tobuląjį Fudžio kalną. Dar nepaminėjau, kad keliavome spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje.
Nusileidus nuo kalno, laiveliu galima perplaukti Ašio ežerą (irgi žavingi vaizdai), o išlipus pasivaikščioti po istorinį patikros punktą – jame kadaise tikrindavo keliaujančius Tokijas–Kiotas–Tokijas. Nuo čia kelias veda palei ežerą (gražu ir daug stačių laiptelių – reikia jėgų) link Hakonės šventyklos. Visai šalia jos, ant ežero kranto stovi japoniški raudoni vartai. Atstovėjus eilę ir šiek tiek susimokėjus galima pasidaryti ikonišką nuotrauką.
Hakonėje taip pat įsikūręs visai įdomus Open air muziejus (įėjimas 10 eurų), kurį verta aplankyti ne tik dėl skulptūrų, bet ir atsiveriančio kraštovaizdžio.
Dar vienas svarbus dalykas – po Hakonę kursuoja autobusai, kurie net šiuo, ne pačiu populiariausiu metu, buvo perpildyti. Nežinau, kas būna, kai pilnai nurausta medžių lapai ar pražįsta sakuros, sutraukiančios mases japonų ir užsienio turistų. Gal autobusų tiesiog būna daugiau.
Kiotas
Kiotą iš netoli nuo Hakonės esančio miestelio stoties greituoju (nors ne pačiu greičiausiu) traukiniu šinkansenu pasiekėme per maždaug 2,5 val. (kaina apie 80 eurų žmogui).
Nuo stoties iki savo viešbučio nusprendėme eiti pėsčiomis ir per tą pirmą pusvalandį pajutau simpatiją šiam miestu. Sunku paaiškinti, kas būtent man taip tiko jau tą pirmą vakarą, bet ši nuomonė nepasikeitė per visas viešnagės dienas. Kartais nutinka, kad pamilsti miestą iškart.
Kiotas man pasirodė gražesnis, ramesnis nei Tokijas. Net mūsų viešbutis („Super Hotel“) buvo labai jaukus, ramus, su laimingosiomis valandomis (nemokami gėrimai), įskaičiuotais sveikais, skaniais ir įvairiais pusryčiais, onsenu ir kitomis smulkmenomis. Tik pagalvės čia buvo keistokos, ne itin patogios (galima buvo paimti mums įprastą prie registratūros, bet jų vis nelikdavo).
Tik pagalvės čia buvo keistokos, ne itin patogios.
Malonią miesto atmosferą tikriausiai kuria gausus istorinis palikimas (labai patiko pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis), šventyklų ir sodų gausa.
Tiesa, šių lankėme tiek daug, kad ilgainiui man jie ėmė atrodyti panašūs ir dabar tikrai į tokį intensyvų turą po juos nesileisčiau. Paieškoję internete ar kelionių vadovuose, tikrai atsirinksite jums patraukliausius lankytinus objektus, o man didžiausią įspūdį paliko verslo dievui ir jo lapei skirta Fushimi Inari Taisha šventykla (įėjimas nuo 2,5 iki 6 eurų priklausomai nuo pasirinkto maršruto ilgio). Čia vien ta raudonų vartų gausa daro įspūdį, o dar ir vaikščioji miške, grožiesi atsiveriančia panorama.
Jei neseniai matėte filmą „Geišos išpažintis“, Kiote rasite jame rodytą tiltą (aš neatsiminiau, tai didelio įspūdžio ir nepaliko). Sako, galima pamatyti ir pačių geišų ar jų mokinių, bet mums neteko.
Aš susižavėjau Beždžionių (japoniškų makakų) parku, į kurį patenkama užkopus į nelabai aukštą kalną. Gyvūnėliai čia gyvena visiškai laisvai, gali praeidami uodegomis brūkštelėti per kojas, bet, žinoma, nei jų glostyti, nei vaikyti negalima, prižiūrėtojai akylai seka, o ir pačios makakos pažindintis nelenda, yra gana abejingos dvikojams ir užsiima savais reikalais. Galima jas pašerti vietoje nupirktais vaisiais ar riešutais, bet tik iš specialaus namuko, pro grotas. Ir namuke būni pats, ne beždžionės – irgi įdomu.
Gyvūnėliai čia gyvena visiškai laisvai, gali praeidami uodegomis brūkštelėti per kojas.
Tarp populiarių lankytinų vietų – bambukų giraitės, kurios tikrai įdomiai atrodo, bet yra gana vienodos, tai tikrai pakanka kokios vienos, nebent labai patiks.
Iš sodų išskirčiau Okochi Sanso sodą, kuris toks didelis, kad labiau primena parką. Tikrai labai gražus, prižiūrėtas, lapams gelstant pasirodantis pačiu gražumu (įėjimas – virš 6 eurai žmogui, į kainą įskaičiuota mačia latte).
Taip pat tarp rekomenduojamų vietų rasite Filosofo kelią, kuriuo einant kažkokių įžvalgų nepatyrėme, bet buvo smagu pasižvalgyti į upeliu plaukiančius karpius, pakrantėje tupinčias kates, vietinių namukus bei mažas parduotuves.
Kiote ant kiekvieno kampo pilna visko su mačia arbata: ledų, gėrimų, sausainių… Verta paragauti! Aš maniau, kad nelabai mėgstu mačią, bet Japonija skonį pakeitė. Dar vienas maistinis atradimas – kepinys, baumkuchen, tikrai labai panašus į šakotį, tik minkštesnis ir be spygliukų.
Čia jo galima nusipirkti daug kur, bet „Muji“ parduotuvė siūlo tokią įvairovę šių skanėstų, supakuotų po gabaliuką ir dar gera kaina, kad aš kone visą pirkinių krepšelį jų prisirinkau. Puikiai tinka degustacijai ir lauktuvėms!
Pratęsiant maisto temą galiu rekomenduoti vietelę „Engine ramen“. Ramenų restoranas – paprastas aplinka, modernus savo virtuve, siūlantis net ir veganiškus ramenus (beje, tikrai skanius).
Kiote išbandėme ir konvejerinę sušinę, buvo labai skanu, tik nuliūdino, kad ant to konvejerio ne tiek daug sušių sukasi, daugiau turi užsakinėti iš meniu ekranėlyje savo vietoje. Gal dėl to, kad buvo jau vakaras.
Kitas atradimas – jau daugybę metų korėjietės valdoma užeiga „Takei“, kurioje paragavau nepaprastai skanaus tofu patiekalo. Bet net ne tai čia esmė, nes pati šeimininkė tokia linksma, žvali moterytė, kad vien dėl jos galima ateiti.
Pabaigai apie Kiotą noriu dar pasakyti, kad po jį keliavome autobusais, čia jų tinklas išvystytas geriau nei metro ir važinėtis ypač patogiai galima naudojantis jau anksčiau minėta programėle Suica arba Kansai thru pass nuolatiniu bilietu, kurį perkant dovanų gavome po pakelį pieno.
Nara
Paįvairinimui tarp didžiųjų miestų lankymo – dar viena dienos išvyka į netoli Kioto esančią Narą – senąją Japonijos sostinę. Svarbiausias tikslas buvo pamatyti stirnas, kurios sau laisvai šmirinėja ir kaulija vaflių (jie čia specialiai joms sukurti ir pardavinėjami kioskeliuose). Stirnos visai nebijo žmonių, kai kurios net persekioja prašydamos daugiau maisto, kitos mandagios ir lankstosi prašydamos.
Apžiūrėjome Todai-ji Nigatsu-do rūmus, iš kurių atsiveria puikus vaizdas, o jų arbatinėje galima atsigerti mačios ir paragauti skanių desertų. Labai didelį įspūdį paliko šventykla Todai-ji su milžiniška Budos statula. Ši šventykla man buvo ne tik pati gražiausia iš visų, bet ir laimingiausia, nes pagaliau išbandžiau vietinius burtus (jų čia pilna pačių įvairiausių, kaip ir talismanų) ir išsitraukiau japonų labai sėkmingu laikomą skaičių 8.
Turint laiko ir noro Naroje galima aplankyti ir keletą sodų, pasivaikščioti parke, apžiūrėti senovinius vartus ir kitus smulkesnius objektus. Tikrai labai verta paskirti dieną Narai.
Osaka
Tik pusvalandis kelio nuo Kioto įsikūręs visiškai kitokio veido miestas – Osaka. Madingas, triukšmingas, pilnas jaunimo, kiek aptriušęs. Net mūsų viešbutis „Bridge hotel“ patvirtino tokią nuomonę. Pilnas visokių bonusų (kaip labai ilgos happy hours, nemokami ledai, ramenai, užsiėmimai, masažinės kėdės), bet ne toks jaukus kaip kiti, su triukšmingomis bendrosiomis erdvėmis.
Tačiau Osakoje tikrai yra ką apžiūrėti. Kad ir užsikelti į pastato „Harukas 300“ apžvalgos aikštelę ir pamatyti į tolius išsidriekusią miesto panoramą – tikrą skruzdėlyną! Vaizdas – iš visų keturių pusių, net užsukus į tualetą (šiaip tikrai vau efektas). Pramoga kainuoja 11 eurų, taip pat galima gana nelupikiškai papietauti ar atsigaivinti aukštu žemiau esančioje kavinėje, irgi su puikiu vaizdu.
Tame pačiame pastate įsikūręs didžiausias Japonijoje prekybos centras. Nors man jis nepasirodė kažkuo labai įspūdingas.
Iš stiklo rūmų – keliais dešimtmečiais atgal. Šinsekai rajonas išlaikęs pokarinę atmosferą, pablukęs, bet pilnas milžiniškų kavinių iškabų, loterijų-šaudyklų ir panašių pramogų. Čia pirmą ir paskutinį kartą Japonijoje prie mūsų priėjo pinigų prašinėtojas ir dar liko nepatenkintas gauta suma.
Den den Town rajonas skirtas anime kultūrai, bet neatrodė jame kažko daugiau ar įdomiau nei Tokijuje. Kaip tik man šis rajonas pasirodė skurdokas, bespalvis, nelabai įsiminė.
Dotonbori – tai išreklamuotoji maisto gatvė, kuria visai smagu prasieiti, kol galiausiai pavargsti nuo minios. Nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjomės. Atrodė, kad maisto pasirinkimas gana panašus kaip kitur, o turgus Tokijuje mums tikrai buvo įdomesnis atradimas.
Dar vienas rajonas – America Mura – išties amerikietiškas, su reperiškų rūbų parduotuvėmis, Laisvės statulos imitacija ir spurgomis. Gyvenome visai šalia šio rajono, tad, pavyzdžiui, pasiilgę mums labiau įprastų pusryčių, rinkomės beigelinę. Nors ir joje buvo saviti skoniai. Kad ir beigelis su pupelių pasta ir sviestu, kurio buvo tiesiog gana didelis kietas gabalas ir nei kuo užtepti…
Visgi Osaka yra puiki vieta ragauti tofu, čia jis populiarus, įvairiai ruošiamas, tad išragavau tikrai įdomių ir skanių variacijų.
Grįžtant prie lankytinų objektų – per 1,5 val. galima nukeliauti iki Himedži pilies, kuri laikoma gražiausia šalyje. Už mažiau nei 7 eurus aplankysite ne tik pilį, bet ir netoliese įkurtą gražų sodą. Tai buvo vienintelė pilis, kurią šioje kelionėje lankėme ir, jei ši yra gražiausia, gerai, kad nevykome į kitas.
Mums, europiečiams, išlepintiems tikrai įspūdingų pilių, ši pasirodė gana paprasta. Žinoma, įdomu pamatyti visai kito stiliaus pilį, bet tikrai pakanka vienos. Beje, viduje čia beveik niekas neišlikę, tad visas grožis išorėje, taupant galima ja ir apsiriboti.
Mums, europiečiams, išlepintiems tikrai įspūdingų pilių, ši pasirodė gana paprasta.
Osakoje taip pat įsikūręs „teamLAB“ muziejaus Tokijuje brolis „Botanical Garden“, veikiantis vakarais. Kainuoja virš 11 eurų, tačiau kur kas mažiau įspūdingas nei lankytas Tokijuje. Pora instaliacijų įdomesnės, bet bendrai nelabai vertas savo kainos.
Panašiai yra ir su akvariumu. Prieš keletą metų lankėmės Lisabonos akvariume ir jis mums paliko didesnį įspūdį. Tačiau nesigailėjome, už 17 eurų čia galima pamatyti tikrai nemažai jūros gyvūnų, o tai visada smagu. Tik vėlgi nesu tikra, ar japonai pakankamai dėmesio skiria jų gerovei.
Užtat šalia akvariumo esančiu apžvalgos ratu pasisukti tikrai verta! Keletas kabinų yra permatomos, tad jei nelabai bijote aukščio – rekomenduoju. Kaina tik 5,5 euro, o tikrai smagu ir tolumoje net galima pamatyti „Universal Pictures Japan“ ir joje esančią Hario Poterio pilies repliką. Prieš tai apžvelgus miestą iš „Harukas 300“, panorama gal nebeatrodys tokia įspūdinga, bet pats procesas labai smagus.
Tokijas
Mūsų skrydis į Lietuvą buvo iš Tokijo, tad greičiausiu šinkansenu per maždaug pustrečios valandos grįžome į sostinę. Čia dar turėjome pusantros dienos ir šiam laikui nesusidėliojome jokio plano. Kelionės pabaigoje jau norėjosi neskubėti ir tiesiog pabūti. Dar kartą aplankėme Sensoji šventyklą, šį kartą tamsiu paros metu – gražiai apšviestą, be minių – puiki patirtis.
Taip pat pavyko patekti ir apsidairyti „Nintendo“ bei pašmirinėti po kitas įdomias parduotuves. Beje, viename prekybos centre suvalgiau nepaprastai skanų ir sotų rameną. Tad neverta nurašyti ir tokių valgymo vietų.
Na ir galiausiai paskutiniai įspūdžiai – kaip pigiai pavalgėme oro uoste! Ko gero pigiausiai, kiek yra tekę oro uostuose. Mat čia taip pat stovi maisto ir gėrimų aparatai, tad sočiai papusryčiauti užteko vos 4 eurų žmogui.
