– Kaip prasidėjo jūsų kelionės po Lietuvą?
– Po Lietuvą keliauju seniai, tik tos kelionės iš pradžių buvo kiek kitokios: daugiau aktyvių pramogų ir mažiau pažinimo. Ilgainiui viskas pasikeitė. Būdavo, kur nors nuvažiavęs ką nors pamatai, o grįžęs pasidomi ir supranti, kad dar daug ko neapžiūrėjai.
Labiau pasidomėjus kildavo noras vėl važiuoti į tą pačią vietą ir pasižiūrėti į tai kitomis akimis. Laikui bėgant įpratau prieš keliones pasidaryti namų darbus, kad ne tik pamatyčiau, bet ir žinočiau, ką matau. Žinios ir smalsumas neretai nuveda iki atradimų, kurių nebūtų buvę vien tik keliaujant ir gėrintis akimis.
– Kada nusprendėte kelionių įspūdžiais dalytis tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“?
– Tinklaraštį pradėjau rašyti neplanuotai. Mėgstu keliauti ir fotografuoti, todėl kompiuteryje kaupėsi tūkstančiai nuotraukų. Kartais pagalvodavau: kaip ir kokia forma būtų galima jas laikyti? Išbandžiau kelias platformas, bet vis kas nors nepatikdavo. Norėjosi ne tik nuotraukų galerijos, bet ir komentarų, kas tose nuotraukose matyti.
Vieną dieną kilo mintis nuotraukas su komentarais publikuoti tinklaraštyje. Nugalėjęs viešumo baimę 2015 metais įkėliau pirmąjį tinklaraščio įrašą, tačiau jau jį rašydamas pajutau, kad norisi kažko daugiau, ne tik trumpo komentaro. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki šiol.
– 2019 metais jūsų tinklaraštis konkurse „Kolumbas LT 2019“ laimėjo nominaciją „Metų kelionė po Lietuvą“. Papasakokite apie tai išsamiau.
– Būna momentų, kai pagalvoji: „Kodėl gi ne?“ Būtent taip pagalvojau žiniasklaidoje pamatęs informaciją apie artėjantį keliautojų konkursą. Beveik paskutinę akimirką prisėdau, paruošiau medžiagą konkursui ir išsiunčiau. Visa kita sprendė komisija. Viduje tikėjausi sėkmės ir kartu norėjau pažiūrėti, ar tai, ką darau, įdomu tik man, ar ir daugiau žmonių.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą?
– Domintis ir renkant informaciją, jos susikaupia išties nemažai. Iš pradžių savo reikmėms sukūriau pažintinių takų žemėlapį, o takų schemas, nuotraukas, stenduose ir kituose šaltiniuose perskaitytą informaciją tiesiog kaupiau kataloguose. Tinklaraštyje dalydavausi tik pažintiniuose takuose patirtais įspūdžiais, kol vieną dieną nusprendžiau viešai paskelbti ir kitą susistemintą informaciją.
Įsitikinau, kad ji aktuali. Tiek tinklaraščio skaitytojų, tiek pažintinių takų žemėlapio peržiūrų daugėjo. Kartais pagalvodavau, jog tokia susisteminta informacija apie pažintinius takus galėtų įgauti ir knygos formą, tačiau iki tol norėjau aplankyti dar daugiau takų. Vis dėlto pasiūlymą parašyti knygą gavau anksčiau, nei tikėjausi. Įvertinęs patirtį ir sukauptą informaciją, pasiūlymą priėmiau.
– Ką šiame leidinyje galės rasti skaitytojai?
– Kai susidomėjau pažintiniais takais ir pradėjau jais keliauti, apie juos neradau jokių knygų. Susistemintos informacijos nebuvo net internete, todėl važiavimas į pažintinį taką buvo tarsi nuotykių ieškojimas. Mano knyga turėtų užlopyti šią spragą. Vienoje vietoje pateikta susisteminta informacija apie 100 Lietuvos pažintinių takų: kur juos rasti, ką ten galima pamatyti ir sužinoti, kokia infrastruktūra.
Kartu su atsakymais į šiuos klausimus knygoje pateikiamos takų schemos, aprašomi patirti įspūdžiai. Joje galima ir pasisemti idėjų kelionėms, ir rasti praktinės informacijos. Tai tarsi padaryti namų darbai, kurie padės išsirinkti norimą pažintinį taką ir gerai praleisti laiką juo keliaujant.
– Kuriuos 3 įdomiausius pažintinius takus rekomenduotumėte aplankyti šią vasarą?
– Tokie klausimai patys sunkiausi. Turbūt labiausiai mane traukia nežinomybė, mėgstu vykti į nelankytas vietas. Be abejo, jei takas įrengtas gražiame kraštovaizdyje, jame galima sužinoti ką nors naujo ir įdomaus, pasiseka atrasti ką nors netikėto – įspūdį palieka stipresnį. Tačiau žmonės skirtingi, ir jiems patinka skirtingi pažintiniai takai.
Man įspūdį paliko ilgesnieji, kuriuos pavadinčiau patyriminiais. Tai Paršežerio pažintinis takas Žemaitijoje, Skroblaus pažintinis takas Dzūkijoje ir Šventosios aukštupio pažintinė trasa Aukštaitijoje. Visi jie ilgesni nei 10 kilometrų, tačiau jais einant ypač gerai galima pajausti kiekvieno etnografinio regiono dvasią.
– Ar Lietuvoje dar liko neaplankytų pažintinių takų?
– Neapibrėžta, kas yra pažintinis takas, todėl ir tikslaus jų skaičiaus nėra. Vienur paprastas takas vadinamas pažintiniu, kitur paženklintas takas su informaciniais stendais įvardijamas tik kaip maršrutas. Seniau stengiausi nubrėžti ribą tarp pažintinių takų ir visų kitų, tačiau galiausiai lioviausi. Juk ne forma svarbiausia, o turinys.
Pažintinių takų ir maršrutų plačiąja prasme suskaičiuočiau gerokai daugiau nei 200. Daugumą žinomiausių, populiariausių takų jau aplankiau, tačiau dar porą metų turėsiu kur vaikščioti.
– Kokius pokyčius, kalbant apie pažintinius takus ir jų plėtrą Lietuvoje, pastebite?
– Kažkada su didžiuliu pavydu žiūrėjau, kaip Latvija stengiasi dėl turistų. Kol Lietuva kūrė turizmo strategijas, Latvija tiesiog darė. Nežinau, kiek toli pažengė kaimynai, bet smagu, kad akivaizdūs pokyčiai matomi ir Lietuvoje. Ne išimtis ir pažintiniai takai. Ypač daug jų įrengiama ar atnaujinama pastaraisiais metais.
Primityvius ir nuobodžius senuosius informacinius stendus keičia šiuolaikiški, įrengiama įvairių atrakcijų, sugalvojama malonių smulkmenų, kurios suteiktų gerų įspūdžių. Pasivaikščiojimai nuo taško A iki taško B skaitant enciklopedinius tekstus jau nebevilioja, todėl vis dažniau galima pamatyti įrengtų jaukių atokvėpio vietų, stendų su įtraukiais aprašymais ir įdomiai pasakojamomis istorijomis. Lankytojus ypač traukia regyklos ir takai į pelkes.
Pastebimas ir dar vienas pokytis – nebetiesiami medinių lentelių takai ten, kur jie nebūtini. Tokie takai reikalauja nuolatinės priežiūros, todėl nėra praktiški, o keliaujant natūralaus grunto takais galima jaustis arčiau gamtos. Gal toks pokytis ir ne visiems patinka, bet jis logiškas ir teisingas.
