Ramybę pasiekti galimą apsistojus sodyboje ar pasistačius palapinę prie vandens telkinio, miškingoje vietoje ar kalnuose. Visur, išskyrus aptvertose vietose, leidžiama turistams rengti stovyklavietes.
Norvegija garsėja žygiais po kalnus, kurie turi tokius įspūdingus objektus, kurie priverčia žmones žingsniuoti dešimtis kilometrų, kad tik galėtų išvysti šiuos gamtos sukurtus stebuklus. Vienas žygis gali suteikti neišdildomų įspūdžių, tačiau kodėl nemetus sau iššūkio ir nepabandžius įveikti 3 kalnų žygių? Ir ne bet kokių, o žymiausių Norvegijoje. Ilgi atstumai, statūs šlaitai, lietus, vėjas – ir tai ne viskas, su kuo gali tekti susidurti kelionės metu, tačiau įveikus užsibrėžtą tikslą, užplūsta beprotiškai geras jausmas.
Kvapą gniaužiantys vaizdai, adrenalinas ir iššūkiai sau pačiam – visa tai gali suteikti žygis į Trolltungą, Kjerago akmenį ir Sakyklos uolą, kuri yra įtraukta į Pasaulio geriausių žygių sąrašą. Kiekvienas pakeri ne tik savo išskirtinumu, bet ir svaiginančiu aukščiu.
Didingiausias iškyšulys, įveikiamas ne kiekvienam
Trolltunga (liet. Trolio liežuvis) – tai ledynų suformuota uola, išsikišusi apie 700 metrų virš Hardangerio ežero ir apie 1100 metrų virš jūros lygio. Kelią Trolio liežuvio link drąsiai galima vadinti tikru iššūkiu, kurį įveikus, viskas atrodys įmanoma – žygis yra beveik 28 kilometrų ilgio.
Pirmieji 4 kilometrai yra asfaltuotas, labai status ir vingiuotas kelias, į kurį sunku ne tik kopti, bet ir grįžtant leistis. Įveikus jį, prasideda tikras kalnų kelias – iš pradžių lygus, bet pelkėtas, vėliau status, vietomis akmeniniais laiptais nuklotas takas. Teks ne kartą sustoti ilsėtis, norint įveikti pirmuosius 9 kilometrus, o likę 5 kilometrai iki Trolio liežuvio atrodys tarsi pasivaikščiojimas gamtoje, be to, atsivers nuostabaus grožio panorama. Trolio liežuvį pasiekti galima per 7–10 valandų, ir dar tiek pat trunka kelionė atgal, tačiau pabuvimas ant unikalios uolos padės pamiršti nuovargį. Pakalbinus grįžinėjančią besišypsančią grupelę vaikinų, jie net nedvejodami pasakė, kad buvo verta veltis į tokią avantiūrą, nes nežinia, ar dar kada pamatys tokį pasakišką vaizdą.
Pasiekus galutinį tašką neišsigąskite, kad nematote Trolio liežuvio iš karto. Pirmiausiai turistus pasitinka milžiniška uola, ant kurios renkasi gausybė žmonių ilsėtis, piknikauti ar džiaugtis įveiktu atstumu, bet tai jie daro atstovėję fotografuotis norinčiųjų eilę prie Trolio liežuvio, kuris stūkso šiek tiek žemiau kalno viršūnės. Norėdami turėti išskirtines nuotraukas, turistai gerbia vieni kitus ir sudaro eilę, kad įsiamžintų po vieną ar su visa šeima. Vieni užtrunka ilgiau, kiti vos minutę, vieni išdrįsta atsisėsti ant uolos krašto, nors yra įspėjamieji ženklai, kad taip daryti negalima, kiti laikosi labai saugaus atstumo, o ekstremalai rodo savo gimnastikos triukus, priverčiančius visus turistus aiktelėti iš baimės.
Eilėje prie uolos rytais tenka stovėti iki valandos, o nuo pietų jau tenka stovėti ir 3 valandas, bet sulaukus momento, kai žengi prie Trolio liežuvio krašto ir atsigulus žvilgteli žemyn arba išdrįsti atsisėsti ir pakelti kojas bei rankas į viršų, kūną užlieja neapsakomas malonumas, kuris virpina rankas net ir po daug laiko tai prisiminus.
Šis žygis yra įveikiamas per dieną, tačiau po tokios kelionės žmonės nebepanašūs į žmones, jie atrodo kaip zombiai – nekalbūs, be emocijų, nutįsusiomis rankomis, kai kurie be batų, suplyšusiais drabužiais, žaizdotomis kojomis – vaizdas šokiruojantis ir priverčiantis suprasti, ką nuspręsta įveikti. Pasirinkus keliauti vieną dieną, pradėti reikia ne vėliau kaip 5–7 valandą ryto, nes kelionė į abi puses gali užtrukti netgi 20 valandų.
Starto pozicijoje įrengta kavinė, informacijos centras ir automobilių parkingas, kurio kainos stebinančios – 12 valandų parkingas kainuoja beveik 31 eurą (300 NOK), o 24 valandų – 62 eurus (600 NOK). Šis žygis turistams leidžiamas tik nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio. Kovo – birželio ir spalio mėnesiais rekomenduoja žygiuoti tik su gidu grupelėse. Žiemos metu žygis į Trolio liežuvį draudžiamas.
Svarbiausia, ką reikia turėti ruošiantis į šį žygį – tvirtus, specialiai kalnų žygiams pritaikytus batus, nes daugelis mano įveiksiąs tokį kelio ruožą su paprastais sportiniais bateliais ar net basutėmis, ir, aišku, yra tokių, kurie įveikia, bet grįžta su nutrintomis kojomis ir suplyšusiais batais, kartais net be jų. Taip pat labai svarbu pasirūpinti šiltais, neperlyjamais drabužiais, maistu ir skysčiais bei pirmosios pagalbos vaistinėle.
Vandens atsargas žygio metu galima pasipildyti tyru kalnų vandeniu, tačiau tokių tekančio vandens šaltinių nėra gausu, tai priklauso nuo metų laiko. Rekomenduotina turėti žemėlapį ir kompasą, o prieš pradedant žygį vertėtų patikrinti orų prognozę, nes per stiprų lietų, rūką ar vėją, nelaimingų atsitikimų rizika išauga šimtus kartų, be to, nepamatysite stulbinančio vaizdo, dėl kurio sukorėte tokį kelią.
Vis dėlto geriausias būdas įveikti šį žygį nepervargus – pasiimti miegmaišį, palapinę, termo drabužių, kelioninę mini viryklę ir likti miegoti kalnuose įveikus pirmuosius 7–9 kilometrus. Pailsėjus ir antrą dieną pradėjus žygiuoti anksti ryte, Trolio liežuvį pasieksite pirmoje dienos pusėje. Aišku, yra ir minusų žygiuojant dvi dienas. Pirmiausia, net ir vasaros naktį temperatūra krenta žemiau nulio, antra, reikia nešti didelį svorį su savimi bent dalį kelio.
Žygeiviai turi nerašytą taisyklę – jie gerbia savo ir kitų daiktus, todėl palapines, miegmaišius ir kitus sunkius daiktus tiesiog palieka įsirengtoje stovyklavietėje ir pasiima juos tik žygiuojant atgal. Reikia nepamiršti, kad kalnų viršūnėse liepos mėnesį galima pamatyti visko – saulės, vėjo, tiršto rūko, lietaus ir net sniego.
Kelias į Trolio liežuvį sužymėtas raudonomis T raidėmis ant lentelių arba akmenų, taip pat yra ženklai, rodantys, kiek kilometrų liko iki galutinio taško, todėl pasiklysti sunku. Kalnuose įrengti du pirmosios pagalbos nameliai, kuriuose galima surasti būtiniausius reikmenis atsitikus nelaimei arba iškviesti pagalbą, o jos prireikia gana dažnai, nes žmonės neįvertina žygio sudėtingumo. Pamenu, kai žygiuojant atgal į stovyklą teko šnektelti su gelbėtoju, kuris šį darbą dirba daugelį metų ir vis dar stebisi, kad žmonės naivūs ir mano, kad įveiks 28 kilometrų atstumą su labai minimaliomis maisto atsargomis ir vasariniais drabužiais. „Mačiau jauną šeimą, kurie be jokių atsargų dabar žygiuoja prie Trolio liežuvio ir žinau, kad greitai sulauksime skambučio iš jų“, – sakė jis.
Gelbėtojas, kuris šį darbą dirba daugelį metų, vis dar stebisi, kad žmonės naivūs ir mano, kad įveiks 28 kilometrų atstumą su labai minimaliomis maisto atsargomis ir vasariniais drabužiais.
Tą pačią šeimą buvome susistabdę ir mes, nes žygis su mažu vaiku traukė visų dėmesį. Apie 13 valandą 7 kilometre ėjo vyras ir žmona, kuri nešyklėje turėjo maždaug vienerių metų vaiką. Vyras nešė mažą kuprinę, kurioje maisto ir vandens atsargų negalėjo tilpti pakankamai, striukių ir šiltų drabužių jie taip pat neturėjo. Mes juos perspėjome, kiek dar liko kelio ir kiek šiuo metu yra valandų, tačiau jie su šypsena atsakė, kad žino, ir padėkoję už rūpestį, palinkėjo sėkmės ir nužygiavo pirmyn.
Ar jie pasiekė tikslą, ar galiausiai apsisuko ir žygiavo atgal, nežinia, bet tikimės, kad viskas baigėsi laimingai. Turistai kalnuose yra labai draugiški ir paslaugūs žmonės, jie išties ranką, kai reiks įlipti į statesnį šlaitą, padės atsistoti paslydus, pasisveikins, palinkės sėkmės ir nusišypsos, prasilenkiant kely.
Nors kelias sunkus ir varginantis, tačiau šis objektas kasmet pritraukia vis daugiau turistų. Svarbiausia – tinkamai jam pasiruošti.
Vieta, kurią įveikus dar ilgai bėgios šiurpuliukai
Kjeragbolten (liet. Kjerago akmuo) visiems žinomas kaip įstrigęs akmuo tarp dviejų uolų 1000 metrų aukštyje. Tai sudėtingas ir pavojingas žygis, reikalaujantis fizinio pasiruošimo ir drąsos. Įveikus kalnus laukia dar sudėtingesnė užduotis – peržengti savo baimes ir apsispręsti, ar esi pakankamai pasiruošęs lipti ant akmens, po kuriuo atsiveria bedugnė. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad esant blogoms oro sąlygoms, akmuo pasidaro itin slidus, o vėjo gūsiai gali išmušti iš pusiausvyros.
Ne dažnas turistas, pasiekęs tikslą, išdrįsta tai padaryti, nes pagalbinių priemonių laikymuisi, tokių kaip virvės ar grandinės, nėra. Užlipus ant akmens jauti širdies dūžius ir per kūną bėgantį virpulį, bet jautiesi neapsakomai laimingas. Tai be galo rizikingas pasirinkimas, todėl jeigu turistai vis tik pasiryžta peržengti savo baimes ir jaudulį, svarbiausia – susikaupimas. Nulipęs nuo akmens žmogus pajunta pasiekęs svarbią pergalę.
O dabar apie žygio ypatumus. Atvykus savo automobiliu už parkingą teks pakloti 26 eurus (250 NOK). Kvapą atims jau patys pirmieji statūs 500 metrų, nes pareikalaus alpinistinių sugebėjimų, todėl kalnų batai yra būtini. Tai kelias su iššūkiais, nes įkopus į pirmąjį sudėtingą kalną, galima atsikvėpti leidžiantis žemyn, bet po to laukia dar 2 kalnai. Kelias driekiasi aukštyn-žemyn siaurais ir slidžiais pramintais keliukais, reikalaujančiais atsargumo ir bendražygių pagalbos. Sulėtinus tempą darosi vėsu, nes oro temperatūra dažnai kinta, tačiau daugelyje kelio atkarpų skubėti tiesiog neišeina dėl stačių ir itin slidžių kelio ruožų, o aukščiausio kalno viršuje – dėl gūsingo vėjo.
Vasaros metu nuo kalnų viršūnių tirpstantis sniegas sunkina praėjimo galimybes, nes šlapias dirvožemis ir akmenys yra slidūs. Metaliniai strypai su grandinėmis sukalti keliose vietose, kad sudėtingiausias atkarpas padarytų įveikiamas, tačiau grandinėmis pasitikėti 100 proc. negalima, nes vietomis metaliniai strypai klibantys, o grandinės sutrūkusios. Verta žinoti, kad kito kelio iki įstrigusio akmens nėra, todėl pasiryžus šiam žygiui, reikia tinkamai pasiruošti.
Įkopus į paskutinįjį kalną, žygiuoti reikia dar apie 2 kilometrus kalno viršūne, kurioje oro temperatūra dažnai yra žemiau nulio ir jaučiamas stiprus vėjas. Prieš pat finišą teks praeiti ir upelį, kurio sraunumas priklauso nuo oro sąlygų bei pašokinėti per didelius akmenis. Galiausiai priėjus įstrigusį akmenį, daugelis nustemba jo dydžiu, nes dažniausiai nuotraukose jis atrodo didingai, o iš tikrųjų yra mažas apie 5 kubiniai metrai.
Įsiamžinus prie ar ant akmens, galima paėjėti 300 metrų atgal ir žingsniuoti į šiaurinę pusę milžiniškų skardžių link, nuo kurių atsiveria Lysefjorden, vienas gražiausių Norvegijos fiordų. Tai mažai aprašyta vieta, apie kurią atsitiktinai prasitarė sutiktas turistas iš Australijos. Atsistoti ant skardžio, ištiesti rankas į šonus, giliai įkvėpti ir sušukti – „Aš čia“ – tai neapsakomas jausmas. Esant geroms oro sąlygoms, nuo skardžio galima pamatyti turistų pamėgtą Sakyklos uolą. Užsibūti ant kalno ilgai negalima, ypač lietingomis oro sąlygomis, todėl antroje dienos pusėje žygiuojančių turistų prie įstrigusio akmens ar skardžių sutikti beveik neįmanoma.
Žymioji Sakyklos uola, tinkanti ir jaunam, ir senam
Preikestolen (liet. Sakyklos akmuo) 8 kilometrų žygis, kuris įtrauktas „Explore magazine“ 50 geriausių žygių pasaulyje sąrašą . Tai – daugiau nei 600 metrų aukščio uola, kurios plotas net apie 600 kvadratinių metų. Stovint ant jos atsiveria nuostabus Lysefjord fiordas. „CNN Go“ ir „Lonely Planet“ šią Preikestolen uolą įvardijo kaip vieną iš įspūdingiausių panoraminių vaizdų pasaulyje. Žygiuoti prie šios uolos rekomenduojama nuo balandžio iki spalio, o atvažiavus savo automobiliu teks sumokėti 21 eurą (200 NOK) už neriboto laiko parkingą.
Palyginus šiuos tris žygius, tai trumpiausias ir lengviausias kalnų kelias, pritaikytas žygiuoti visokio amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki senolių. Daugelyje šio kelio atkarpų iš akmenų sudėti laiptai su turėklais, pelkėtose vietose įrengtas medinis takelis, kai kuriose vietose praėjimas gana siauras, todėl esant gausiam turistų antplūdžiui, paskubėti nepavyks.
Įveikus didžiąją kelio dalį ar žygiuojant atgal, žmonės sustoja pavalgyti ar pasideginti prie pačioje kalno viršūnėje susiformavusio vandens telkinio, kuris vilioja išsimaudyti, tačiau jo vanduo ledinis. Paskutinėje atkarpoje turistai susiduria su nemenku iššūkiu. Siauras, apie metro pločio takelis driekiasi palei pat skardį, todėl žvilgtelėjus žemyn, galva gali apsvaigti ne vienam. Palengva praėjus pavojingąjį ruožą, turistai išvysta Sakyklos uolą, kuri nuolat pilna turistų.
Vėjas ant šios uolos dažnai būna itin stiprus, todėl prieiti iki pat krašto beveik neįmanoma, saugiai žvilgtelėti žemyn galima tik atsigulus. Turint daugiau laiko, galima užlipti truputį aukščiau ir pamatyti Sakyklą bei turistų gausą iš viršaus.
Užsibrėžkite tikslą įveikti šiuos tris žygius per keturias dienas ir pajusite tikrąją keliautojo dvasią. Jus aplankys malonus nuovargis, bet taip pat patirsite neišdildomų įspūdžių, adrenalino antplūdį ir asmeninę pergalę. Būsite tikras, kad jeigu galite juos įveikti – galite viską.
