Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
– Ką veiksi ilgąjį savaitgalį?
– Dar nežinau. O tu?
– Irgi nežinau.
– Norėtųsi kažkur tiesiog ramiai pabūti prie ežero, bet spėju, visur bus minios žmonių.
– Tai gal į Lenkiją? Kur nors netoli, į Mozūriją. Tiesiog pasižiūrime, kur pavyks rasti nakvynę ir pagal tai planuosime.
– Gerai!
Maždaug toks praėjusių metų liepos 4 d. vėlyvo vakaro pokalbis virto ankstaus liepos 6 d. ryto kelione į Lenkiją. Maršrutui parengti daug laiko nebuvo, pasinaudojome lietuviškų kelionių agentūrų, organizuojančių keliones į šį regioną, idėjomis (tariame joms „ačiū“ už tai). Aišku, netrūko ir improvizacijų (pavyzdžiui, „karšta, reikia ieškoti ežero išsimaudyti“). Tiesa, pirminis planas – netoli, ir ramus poilsis prie ežero – virto nuvažiuotais 885 km ir aplankytu ne vienu miesteliu.
Žygimanto Augusto įkurtas miestas
Jau ieškant nakvynės Lenkijoje (taip, suprantame, tai daryti reikia kiek anksčiau nei prieš dvi dienas), kilo įtarimų, kad daugelis lietuvių Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną švęs pas kaimynus. Atvykus į Augustavą, šis įspūdis dar sustiprėjo – jausmas toks, kad aplinkui kalbančių lietuviškai yra kur kas daugiau nei lenkiškai.
Atvykome gerą valandą anksčiau, nei buvo numatytas mūsų plaukimas laivu iš Augustavo uosto (bilietus nusipirkome iš anksto internetu, kaina žmogui – 15,8 euro), tad prieš tai užsukome papietauti. Beje, nevėluoti padėjo ir tai, kad Lenkijoje laikas viena valanda skiriasi nuo lietuviško.
Augustavo kanalo statyba prasidėjo 1824 metais.
Turbūt net nereikia aiškinti, kad ir laive lietuvių buvo kur kas daugiau nei vietinių gyventojų. Buvo matyti, kad daug kas keliauja su organizuotomis grupėmis ir jų autobusai laukė prie Studzieničnos Marijos šventyklos. Keliaujantys savarankiškai tuo pačiu laivu grįžo atgal. Apie 3 valandas trukęs plaukimas visai patiko – smagu pasižvalgyti po pakrantes, įdomus ir plaukimas šliuzu. Nieko ypatingo, bet visai maloni galimybė pasimėgauti šilta vasaros diena.
Plaukimas per šliuzus – viena originalesnių turistų atrakcijų Augustave. O pasakojant apie jį, būtina priminti ir apie Augustavo kanalą. Jis turėjo sujungti Vyslos, Narvės ir Bebros intakus su Nemunu, o Nemuną su Baltija planuota sujungti Widawski kanalu.
Augustavo kanalo statyba prasidėjo 1824 metais. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumus buvo pastatyta 18 šliuzų bei 23 vandenį reguliuojančios užtvankos. Vienas šliuzas buvo statomas apie 2 metus, prie jo dirbo 5–7 tūkst. žmonių. 1839 metais kanalas atidarytas laivybai.
Šiuo metu Augustavo kanalas naudojamas kaip vaizdingas vandens kelias. Plačiau apie jį galite paskaityti miesto interneto svetainėje, aš irgi keliaudama bei rašydama pasinaudojau joje pateikta informacija. O jei kanalo istorija domina dar labiau, apsilankykite Augustavo žemės muziejuje.
Po plaukimo pasivaikščiojome po Augustavą. Devyniais ežerais apsuptas miestas labiau skirtas aktyvaus poilsio, ypač vandens pramogų gerbėjams. Na, o architektūros ar istorinių pastatų gerbėjai čia ilgai neužtruktų. Mes apžiūrėjome miestą gana paviršutiniškai, bet, atrodo, mažai ką praleidome.
Miesto centre – Žygimanto Augusto aikštė ir 1847 m. įkurtas parkas, aikštę supa XIX–XX amžių pastatai. Parko centre stovi Žygimanto Augusto paminklas bei fontanas. Miestą, kaip galima spręsti iš pavadinimo, įkūrė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas.
Pasakojamos dvi miesto įkūrimo legendos. Viena teigia, esą per medžioklę paklydęs karalius surado pastogę šios teritorijos gyventojo namuose. Kita, žinoma, susijusi su Barbora Radvilaite – esą Augustavo miškuose įvyko jų pirmieji susitikimai. Kuri legenda teisi – neaišku, bet Žygimantas Augustas tikrai žavėjosi šiomis apylinkėmis ir nusprendė pastatyti čia miestą, kuriam suteikė vardą ir herbą (jame matyti susipynę inicialai S.A. – Sigismundus Augustus).
Maždaug valandos teprireikė apeiti visą miestą ir net nuklysti į jo pakraštį, ieškant rekomenduotų čia pamatyti grafičių.
Wilkasy ir Gižycko – gyvenimas prie ežero
Iš Augustavo mūsų laukė dar beveik dviejų valandų kelionė iki Wilkasy, kaimelio šalia septinto pagal dydį Lenkijoje Negotyno (Niegocin) ežero. Dviem naktims čia įsikūrėme jaukiuose apartamentuose ir išskubėjome vakarieniauti. Vietų valgyti nedideliame kaimelyje nebuvo daug, pasirinkome taverną ant ežero kranto. Pasirodo, visas Wilkasy gyvenimas ir verda pakrantėje – čia uoste prisišvartavę daugybė įvairaus dydžio jachtų ir katerių, jiems pakrantėje įrengta visa infrastruktūra – dušai, tualetai, skalbyklos.
Daugelis atplaukusiųjų vakarieniauja tavernoje. Užsisakėme po porciją ant griliaus keptos žuvies ir jau žinant lenkiškų porcijų dydį, keptų bulvyčių ir keptų daržovių – po vieną porciją. Pirmas vaizdas, išvydus vienkartiniuose induose pateiktą maistą, nuvylė, bet nuotaiką tuoj pataisė skonis ir kaina – vakarienė žmogui (minėti patiekalai ir alus) atsiėjo po 14 eurų. Pavalgėme tikrai skaniai.
Bevakarieniaujant tavernoje pradėjo groti (ir, beje, labai neblogai) kažkokia grupė. Aha, planas buvo ramus poilsis prie ežero Lenkijoje. Realybė – sėdime jachtų ir žmonių apsuptyje, klausomės gyvos muzikos. Ir – reikia pripažinti – visai smagu.
Rytojaus dieną iki pietų leidome paplūdimyje prie ežero, o vėliau patraukėme link Gižycko (Giżycko). Google Maps rodė, kad iki jo mums eiti apie 4 km, tad nusprendėme eiti pėsčiomis. Iš pradžių žingsniavome patogiu dviračių taku, paskui nusprendėme trumpinti kelią ir pasukome į takelį. Toliau viskas taip, kaip tautosakoje, bet Gižycką pasiekėme, nors ir ne pačiu patogiausiu keliu.
Lankytinų objektų šiame mieste ne tiek ir daug: pasukamas tiltas, pastatytas 1860 metais. Jį, sveriantį daugiau nei 100 tonų, galėjo pasukti vienas žmogus. Tai galima padaryti ir dabar, ši procedūra trunka apie 5 minutes. Šalia tilto – Gižycko pilis, kryžiuočių pastatyta XIV a. pirmoje pusėje. Per kelis šimtmečius ji labai nukentėjo, vėliau buvo atstatyta. Dabar pilis paversta viešbučiu, čia vyksta įvairūs renginiai.
Lietuvai Gižyckas irgi svarbus, nes netoli jo buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių, vėliau paskelbtas šventuoju. 1009 metais Kvedlinburgo kronikoje aprašytas įvykis ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Vyskupo atminimui netoli pilies stovi Šv. Brunono kryžius.
Pats miestas nėra kuo nors įspūdingas. Jei taip visai atvirai, netgi nykokas. Visas jo žavesys – ežeras, jo pakrantėje prisišvartavusios jachtos, valtys, čia vykstantis gyvenimas. Dėl to jis ir vadinamas Lenkijos vasaros sostine.
Atgal iš Gižycko grįžti taip pat nusprendėme pėsčiomis, pakeliui dar užlipome į apžvalgos bokštą. Jau netoli Wilkasy, pievoje šalia ežero pastebėjome kažkokį stambų gyvūną. Lyg karvė, lyg arklys. Fotoaparato objektyvas pritraukė vaizdą aiškiau – pievoje smulkių krūmų šakelėmis ramiai užkandžiavo briedė.
Kryžiuočių pilyse – viešbučiai
Kitą rytą pajudėjome link naujos nakvynės vietos mažame miestelyje Orzysc. Kodėl čia? Na, tiesiog jame radome tinkamą nakvynės variantą, netoli ežero. Tačiau iki jo mūsų dar laukė visas sąrašas didesnių ir mažesnių miestelių. Pirmasis objektas – Bojeno tvirtovė, pastatyta 1843–1855 metais, Prūsijos fortifikacijos pavyzdys. Dabar čia įrengtas muziejus, bet pirkti bilietą ir eiti į vidų nesinorėjo: puikus oras kvietė mėgautis saule, ežerais.
Kitas mūsų pasirinktas aplankyti miestelis – už 19 km nuo Gižycko įsikūręs nedidukas Ryno (Ryn) miestelis. Pagrindinis lankytinas objektas – 1377 metais pastatyta kryžiuočių pilis, antra pagal dydį kryžiuočių pilis Lenkijoje. 1881 metais pilis sudegė, po to prasidėjo jos kapitalinė rekonstrukcija.
Dabar pilis – privati nuosavybė, joje yra viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras. Važinėjant po Mozūriją susidarė įspūdis, kad didžiojoje dalyje išlikusių (tiksliau būtų sakyti – atstatytų kryžiuočių pilių) įsikūrę viešbučiai. Tad nesibijantys vaiduoklių gali rinktis ir tokią nakvynę.
Trumpai pasivaikščiojome po miestelį, pasižvalgėme uoste (ekomarina) ir patraukėme į Kentšyną (Kętrzyn). Miestelyje yra gotikinė bažnyčia, atstatyta kryžiuočių pilis, kurioje įsikūręs ir muziejus. Miestelis populiarus dėl šalia esančio vieno garsiausių Antrojo pasaulinio karo Hitlerio bunkerių – „Vilko irštva“. Kadangi ten jau lankiausi anksčiau, šįkart į jį neužsukome.
Pakeliui link Rešliaus (Reszel) stabtelėjome Bezławki kaimelyje, nes važiuojant pro šalį akis patraukė tarp laukų stūksantis bokštas. Pasirodo, tai bažnyčia, įkurta buvusioje kryžiuočių pilyje. Įdomi ir graži vieta, pasisekė net patekti į vidų. Šalia esantis informacinis stendas skelbė, kad pilis pastatyta 1371 metais. Man įdomus pasirodė faktas, kad 1402–1404 metais pilyje buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.
Kitas punktas traukiant tolyn buvo Święta Lipka (Šventalieptė – taip verčiama lietuviškai). Įspūdinga barokinė bažnyčia nuo viduramžių garsėja Šv. Mergelės Marijos apsireiškimu, o turistai dar viliojami „šokančiais“ vargonais. Beje, šiame miestelyje netikėtai labai skaniai pavalgėme. Netikėtai, nes tokios tarp keliautojų populiarios vietos lankytojų stygiumi nesiskundžia, tad ruošdamos maistą nepersistengia.
Paaiškėjo, kad jie labai jau panašūs į lietuviškus cepelinus, tik apvalios formos.
Karčema „Berta“ buvo maloni išimtis. Ypač meniu sudomino kažkokie pyragėliai su mėsa. Kai jų sulaukėme, paaiškėjo, kad jie labai jau panašūs į lietuviškus cepelinus, tik apvalios formos – skanutėliai, minkštutės tešlos. Užsiminus apie jų panašumą į mūsų nacionalinį patiekalą, šeimininkė paaiškino: „Vyro močiutė kilusi iš Lietuvos, iš jos vyras išmoko daug patiekalų.“
Tiesa, prieš pietus dar užsukome į netoliese esantį paplūdimį – nusprendėme, kad būtų nusikaltimas keliauti ežerų krašte ir visą dieną nepasinerti į jų vandenį. Tiesa, jau iki to laiko buvome supratę – jei matai žemėlapyje ežerą, dar nereiškia, kad pavyks į jį įbristi – daugelio jų pakrantės apaugusios krūmais, meldais ir prieiti prie vandens neįmanoma. Tad pradėjome Google Maps ieškoti „plaża“.
Gerokai po pietų pasiekėme Rešlių. Tai jaukus senas miestelis, galima aplankyti gotikinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vyskupų pilį. Kažkur teko skaityti, esą šiame miestelyje buvo įvykdyta paskutinė Europoje egzekucija moteriai, apkaltintai raganavimu.
Paskutinę kelionės dieną – sekmadienį, skyrėme ilgesniam pasibuvimui prie ežero. Iš lankytinų objektų užsukome į vieną – Vygrių vienuolyną, įsikūrusį to paties pavadinimo ežero pusiasalyje. Šio kamaldulių vienuolyno teritorijoje – bažnyčia, valgomasis, vienuolių nameliai vadinami eremais, kiemai, daug dėmesio popiežiui Jonui Pauliui II – muziejumi paverstas kambarys, kuriame jis buvo apsistojęs.
Kažkada buvęs turtingiausias Europoje kamaldulių vienuolynas dabar virtęs savotišku muziejumi – viskas naujai įrengta, sutvarkyta. Keistai atrodo ir viešbučio kambariais paverstos buvusios vienuolių celės – su šiuolaikiniais baldais, plazminiais televizoriais. Įėjimas – 2 eurai. Jei važiuojate pro šalį, galima užsukti, jei tektų daryti didelį lankstą – patarčiau pagalvoti.
O šiaip pati kelionė ir Lenkija paliko gerą įspūdį: didžioji dalis kelių geri, gamta graži, miesteliai sutvarkyti, neskaniai per visą kelionę valgėme tik kartą, tad maistas tikrai kokybiškas ir gerokai pigesnis nei Lietuvoje.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
