Psichologė, organizacijų konsultantė bei universiteto lektorė Aistė Mažeikienė išskiria keturis pagrindinius keliautojų tipus: individualistus-medituotojus, entuziastus-asketus, gurmanus ir dromomanus.
„Kiekvienas keliautojo tipas yra puikus tam tikromis gyvenimo atkarpomis, tad, atpažinę save, neskubėkime teisti kitų“, – įspėjo A.Mažeikienė.
Individualistai-medituotojai ieško ramybės
Anot psichologės, individualistai-medituotojai dažniausiai yra brandžios, daug gyvenime patyrusios asmenybės. Jiems kelionė yra dvasinių potyrių paieškos, proga atsigauti kūnui bei malonumų galimybė. Netikėtumai šiems keliautojams – natūrali kelionės dalis.
Individualistas-medituotojas yra linkęs nuklysti nuo suplanuotų maršrutų it azartiškas grybautojas, kuris, radęs baravyką, pasileidžia vedamas savo intuicijos.
„Individualistas-medituotojas yra linkęs nuklysti nuo suplanuotų maršrutų it azartiškas grybautojas, kuris, radęs baravyką, pasileidžia vedamas savo intuicijos.
Grupinių ekskursijų gidai dėl šių keliautojų patiria daug įtampos – tai jie į kalnus išeina, tai nesifotografuoja kartu su grupe, tai šventyklose nori užsibūti, o į suvenyrų parduotuves nė kojos neįkelia“, – vardijo psichologė.
Individualistai-medituotojai sunkiai prognozuojami, nes jų „maistas“ kelionėse – rūke paskendę rytai, laukinė gamta, architektūros užkampiai, o ne padailinti senamiesčio fasadai“.
Kelionėse šių keliautojų tikslai: įsikrauti jėgų, pabūti ramybėje, pasvajoti. Tad geriausia kompanija individualistui-medituotojui – toks pat keliautojas kaip ir jis arba fotoaparatas.
Entuziastai-asketai patogumų neieško
Entuziastai-asketai yra „gyvi“ įspūdžiais ir nereiklūs buičiai – gali miegoti automobiliuose ar stotyse – kad tik pamatytų kuo daugiau pasaulio stebuklų. Įdomu tai, kad į šią kategoriją dažnai patenka labai išsilavinę, vyresnio amžiaus keliautojai.
Psichologė pastebėjo, jog dažnai šiam keliautojų tipui priskiriami žmonės turi gana smarkiai save suvaržyti finansiškai tam, kad galėtų išvykti svetur.
Tačiau jie nesijaučia nelaimingi, kad išvykę negali pavakarieniauti restorane ant jūros kranto.
Jie daug vaikšto ar yra kitaip aktyvūs, gausiai perka apžvalgines ekskursijas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad investicija į keliones yra nepalyginamai vertingesnė nei į santechniką ar net naują namą.
„Kalbant apie entuziastus-asketus, noriu pacituoti vieną labai šaunią ūkininkę: „Turiu medinį lauko tualetą, bet užtai kartą per metus keliauju į kitą žemyną“, – šypsojosi A.Mažeikienė.
Netikėtumai šiems keliautojams – ne problema, per visą kelionės grožį entuziastai jų gali net nepastebėti.
Kelionėse šių keliautojų tikslai: nauji įspūdžiai, aplankytų šalių ir kilometrų kiekis.
Gurmanai – pirmų kartų medžiotojai
Šio tipo keliautojai mėgsta komfortą. Tad ruošiantis kelionėms, jiems kyla daug klausimų apie patogumą. Labai atidžiai renkasi viešbutį bei restoranus.
Gurmanai laikosi principo: jeigu jau valgyti svetur, tai tikrai ne savo įprastus pusryčius, o ką nors ypatinga.
„Gurmanams rūpi išskirtinumas – jeigu jau valgyti svetur, tai tikrai ne savo įprastus pusryčius, o ką nors ypatinga, – sakė A.Mažeikienė.
– Kartą teko keliauti su kompanija, kuri trečdalį kelionės skirdavo tinkamų restoranų ar kavos gėrimo vietų paieškai – buvo šiek tiek gaila kelionės laiko, mažai pamatėme, bet valgėme be galo skaniai ir labai malonioje kompanijoje“.
Gurmanai ypač žavisi naujais potyriais – nori nuolatos ką nors išbandyti pirmąkart.
Tiesa, pusę pasaulio išmaišiusį keliautoją vis rečiau pavyksta kuo nors nustebinti, tačiau gurmanams tai – būtina kelionės dalis, dažnai verčianti keliauti vis į tolimesnius kraštus ieškant to, ko joks kaimynas dar nėra matęs, ragavęs ar kitaip patyręs.
Anot psichologės, atrodytų, kad būti gurmanu priklausytų pasiturintiems senjorams. Vis dėlto dažniausiai prie šio keliautojų tipo priskiriami smalsūs ir viską, kas nauja mėgstantys jaunuoliai.
O taip pat ir tie, kurie taip daug dirbo prieš atostogas, kad nieko daugiau nebenori matyti iki „neatsigaus“ visiškame komforte.
Netikėtumų kelionės metu kiekvienas gurmanas mielai išvengtų ir papildomai sumokėtų už tai, kad niekas netrukdytų suplanuotam poilsiui.
Kelionėse šių keliautojų tikslai: mėgautis komfortu ir naujais potyriais. Gyvenimo kokybė yra ypač svarbu.
Dromomanai keliaudami bėga nuo savęs?
Anot psichologės, dromomanai (terminas dromomanija kilęs iš graikų kalbos: dromo reiškia bėgti, manija – liguistas potraukis) keliauja tam, jog nuslopintų nerimą.
Po kelionės aprimęs ir kurį laiką sėsliai pabuvęs dromomanas vėl nori dingti, bėgti, keisti aplinką, tarsi kurdamas iliuziją, kad kelionės kažką jo gyvenime pakeis
Vadinamiems dromomanams pasireiškia nenugalimi impulsai klajoti. „Tai žmonės, turintys stiprų emocinį arba fizinį poreikį nuolat keliauti, patirti naujų įspūdžių bei išbandyti naujas tapatybes.
Po kelionės aprimęs ir kurį laiką sėsliai pabuvęs dromomanas vėl nori dingti, bėgti, keisti aplinką, tarsi kurdamas iliuziją, kad kelionės kažką jo gyvenime pakeis“, – sako psichologė.
Pasak A.Mažeikienės, su lengva dromomanijos forma turbūt ne vienam teko susidurti, tačiau vertėtų gyventi ne vien kelionėse.
„Reikėtų išmokti džiaugtis ir nedidelėmis išvykomis, leisti sau pakeliauti kad ir 10 km spinduliu „turisto akimis“ besižavint aplinka, besidomint istorija, kalbinant praeivius, mėgaujantis akimirka ir tiesiog buvimu kelionės būsenoje“, – patarė specialistė.
