Škotiją atidėjome vėlesniam laikui ir nusprendėme apkeliauti šiaurės Prancūziją, aplankyti legendinės D dienos mūšių vietas Normandijos pakrantėje ir pamatyti fantastiško grožio Sen Mišelio kalną.
Po didelių dvejonių visgi liepos vidury išvažiavome. Šalys, per kurias driekėsi mūsų maršrutas, tuo metu pandemijos atžvilgiu buvo „normos“ ribose. Grįžus karantinuotis nereiktų.
Įvažiavus į Lenkiją iškart pastebėjome, kad degalinėse ir parduotuvėse visi su kaukėmis. Kažkiek keistokas vaizdas buvo, nes jau kiek atpratę buvome nuo tų kaukių. Pirma mūsų nakvynė buvo Gdanske, kurį pasiekėme per 8 valandas. Geras viešbutis miesto centre kainavo tikrai nebrangiai. Puikūs pusryčiai, tik visus patiekalus ir užkandžius, kurių nori, rodai viešbučio virtuvės darbuotojai, o ji tai įdeda. Turistai prie maisto liestis negali.
Kitą dieną išvykome į Hamburgą. Hamburgas atrodė neįprastai – apytuštės gatvės, mažai žmonių ir automobilių, visose uždarose patalpose žmonės su kaukėmis. Tada jau visai pasidarė aišku, kad prie kaukių dėvėjimo vėl teks priprasti. Į akis krito socialinės distancijos žymėjimai ant grindų visur – degalinėse, parduotuvėse ir įstaigose. Matosi, kad visi žmonės, suprasdami padėties rimtumą, tvarkingai paiso šių pandemijos laikotarpio elgesio normų.
Kavinėse, kur taip pat ruošiamas maistas išsinešimui, žmonės nesistumdo, laikosi atstumo, neskuba, dauguma laukia lauke. Trumpai tariant – būnant Hamburge darbo dienos piko metu jauteisi lyg būtum sekmadienio ryte.
Tada jau visai pasidarė aišku, kad prie kaukių dėvėjimo vėl teks priprasti.
Iki pat Olandijos visiškai nesutikome mototuristų. Trečią mūsų kelionės dieną pasiekėm Amsterdamą. Čia aš paruošiau savo draugams „siurprizą“ ir vietoj normalaus viešbučio užsakiau kajutes laive, kuris prišvartuotas Amsterdamo kanale pačiam centre.
Privažiavus motociklais iki laivo visus apėmė džiaugsmas, kad sėkmingai atvykome, gyvensime kelias naktis pačiam centre. Tas džiaugsmas truko neilgai – kol mano bendrakeleiviai nepamatė kajučių, kuriose turėjom miegoti.
Kajutės dydis buvo 4 kvadratiniai metrai. Ten buvo išdėstytos kampu viena virš kitos gulėjimo vietos (lovomis jas sunku pavadinti), kampe buvo nedidelė kriauklė, kur vanduo iš maišytuvo (kuris, beje, nieko nemaišė, nes buvo tik šaltas vanduo) nebėgo, bet „verkė“ menka šalto vandens lašų srovele.
Dušas ir galjunas (laivo tualetas) buvo tame pačiame aukšte už kelių metrų. Ten jau buvo ir šiltas vanduo, ir srovė normali, tik vietos posūkiams ir rankų mostams prausiant pavargusį motociklininko kūną beveik nebuvo, todėl tikėtina, kad ne visos kūno dalys buvo tinkamai numazgotos.
Teigiama šio viešbučio ant vandens pusė buvo tai, kad nuo denio atsivėrė puiki Amsterdamo panorama, buvo staliukai ir kėdės, kuriais mes nevaržomai galėjome naudotis kiek norėjome. Kai oras atvėsdavo ir vakaroti ant denio jau buvo šalta – galima buvo nusileisti į laivo valgomąjį, kuris atidarytas visą parą, ir jaukų vakarą pratęsti ten.
Labai smagu buvo stebėti naujai atvykstančių turistų džiaugsmingus veidus, kai jie pasiimdavo raktus (raktai buvo palikti vokuose su užrašytomis pavardėmis), iki kol jie pamatydavo savo kajutę. Tą dieną mes išgirdome daug tarptautinių keiksmų. Žmogus, kuris tik atvykęs pirmą kartą, einantis į tą kajutę iš jos sugrįždavo visai kitaip atrodantis.
Tą dieną mes išgirdome daug tarptautinių keiksmų.
Aš ieškodamas nakvynės vietos Amsterdame paskaičiau atsiliepimus „Booking.com“ (įdomi patirtis, neįprasta ir t.t.), nusprendžiau surizikuoti, ir dabar galiu pasakyti – nesigailiu. Automobilio parkavimas Amsterdamo centre kainuoja brangiau nei vieno žmogaus nakvynė šiame laive. Parkavimas – tai itin brangus „malonumas“ centrinėje Amsterdamo dalyje, nes kai prieš 11 metų buvau Amsterdame AC/DC koncerte (2009) – jau tada mokėjau už automobilio parkavimą 30 Eur per parą privačiame parkinge, tai dabar kaina yra žymiai išaugusi. Daugelis turistų palieka savo automobilius už miesto ir į centrinę dalį atvyksta traukiniais.
Kitos dienos rytas prasidėjo pozityviai. Pakilę į laivo valgomąjį pamatėme visą mūsų laivo „įgulą“ – gyventojus – vienoje vietoje. Labai keista, bet mes, kaip ir visi kiti, jautėmės puikiai pailsėję ir gerai išsimiegoję. Pusryčiai buvo nuostabūs. Gal dėl to, kad pats galėjai stovėti ir kepti sau kiaušinienę stebint pro laivo langą lėtai kanalais plaukiančius turistinius katerius, nedideles valteles ir saulės spindulius, kurie švelniai glostė Amsterdamo bokštus. Puiki vasaros diena Amsterdame.
Tik viena teigiama pandemijos pusė tai, kad buvo tik apie 20 proc. turistų nei įprastu metu. O tai reiškė, kad be jokių spūsčių galima buvo aplankyti nemažai lankytinų objektų, kurie veikė visu pajėgumu. Kai kur matuojama lankytojo temperatūra, išduodamos kaukės, atžymos ant grindų, žmonės tolerantiški. Pirmą kartą pamačiau Amsterdamą prieš 26 metus, ir įdomiausia tai, kad nuo to laiko beveik niekas ten nepasikeitė. Bent jau centrinėje dalyje.
Tik viena teigiama pandemijos pusė tai, kad buvo tik apie 20 proc. turistų nei įprastu metu.
Atėjo laikas judėti Normandijos krantų link. Lietingas rytas, nuostabi kiaušinienė laive ir ilgas kelias. Šią dieną nuvažiavome virš 800 km, o tada turėjome tarpinę nakvynę mažame šiaurės Prancūzijos miestelyje. Beveik visą dieną lijo, bet, laimei, tą dieną neturėjome jokių lankytinų objektų pakeliui, ir tai buvo tik viena vienintelė diena mūsų kelionėje, kai lijo. Ryte pamačius saulę – pozityvas užliejo. Nes būtent šiandien važiuosim per Normandijos pakrantę, kur vyko 1944 metų mūšiai, lankysime karo muziejus, pamatysime Falaise d‘Aval uolą, savo forma primenančią dramblio, įmerkusio straublį į vandenį, figūrą.
Tik aplankius keletą muziejų ir pamačius bunkerius, galima kažkiek įsivaizduoti siaubingus ir grandiozinius 1944 metų Normandijos mūšių įvykius. Kažkada jau ir aš esu ten dalyvavęs „CALL OF DUTY“ žaidimo formate.
Šiaurės Prancūzijos pakrantė labai skiriasi nuo pietinės, kur jau daug kartų buvome. Vidurnaktį pasiekėme savo galutinį kelionės tikslą – Sen Mišelio kalną. Įvažiavimas į prieigas yra gerai uždarytas ir saugomas, todėl su motociklais arti privažiuoti nepavyko.
Sutikome nemažai žmonių su fotoaparatais, kameromis ir dronais, kurie nakvojo vienuolyno apylinkėse automobiliuose, kad padarytų nuotraukų ar kitokių vaizdų naktį ir auštant. Esu daug matęs šio vienuolyno vaizdų, ir visi jie skirtingi – vienuose sala visiškai apsupta vandens, kitose lyg ir sausumoje. Tai todėl, kad šis vienuolynas yra pastatytas saloje, ir kai vandenyne yra atoslūgis – jis yra kaip ir sausumoje, bet kai vanduo patvinsta – atsiduria vandeny.
Ryte, kai atvykome pamatyti kalną dienos šviesoje, vaizdas tiesiog pribloškė. Lygumoje jis atrodė kaip kažkoks nežemiškas statinys. Neįtikėtinas vaizdas. Tai pilis-miestas, yra gatvelės, namai, viešbučiai, parduotuvėlės ir užeigos, bažnyčia, kapinės ir vienuolynas. Geriant kavą vienoje kavinučių šeimininkas pasakojo, kad šiuo metu čia gyvena tik 12 nuolatinių gyventojų. 10 bažnyčios tarnautojų ir vienuolių, 2 „vietiniai“ kurie paveldėjo namus iš savo prosenelių. Visi kiti – turistai ir darbuotojai.
Dabar, kaip ir Amsterdame, čia tik apie penktadalis turistų palyginus su tuo, kaip būdavo šiuo metu ankstesniais metais. Todėl kavinės šeimininkas sakė, kad mums labai pasisekė – galime laisvai visur vaikštinėti. Tokio „apytuščio“ kalno jis niekada nematė.
Sukaupę didelį bagažą įspūdžių išvažiavome namo. Per 2 dienas turėjome įveikti apie 3000 km. Galiu pasakyti, kad kelionė atgal neprailgo. Šiais metais mes visi įsigijome naujus motociklus BMW R1250GS, kuriuos kelionės metu puikiai išbandėme ir palyginome. Vokietijos greitkeliuose, kur daugumoje vietų greitis nėra ribojamas, gręžėm rankenas ir dalinomės įspūdžiais kiekvienoje degalinėje.
Prancūzijoje už degalus atsiskaitinėjome kortele neinant į degalinės patalpas ir buvom nustebinti, kad sąskaitose buvo blokuotos nemenkos pinigų sumos. Žinoma, vėliau tie pinigai buvo atblokuoti.
Tai tik kelios nuotrupos iš kelionės prisiminimų. Ši kelionė pakeitė nuomonę apie kaukių nešiojimą. Dabar matydamas žmogų, dėvintį kaukę, aš jo šitą apsisprendimą vertinu kaip pagarbą man. Nes ypač dabar nesinori jausti svetimo žmogaus burnos kvapo ir iškvėpiamo oro.
Dabar matydamas žmogų, dėvintį kaukę, aš jo šitą apsisprendimą vertinu kaip pagarbą man.
Grįžus padaryti testai buvo neigiami. Manau, kad tie tūkstančiai žmonių, sutiktų kelionės metu, kurių dauguma dėvėjo kaukes, ir higiena tam daugiausiai įtakos ir turėjo.
Jau visi supranta, kad pasaulis nebebus toks, kaip buvo, bet kažkaip turėsime išmokti gyventi ir keliauti naujomis sąlygomis. Mes pabandėme pakeliauti naujomis sąlygomis – patiko. Tame yra tikrai daug privalumų. Būkit sveiki ir saugokit vieni kitus.
