Keturių asmenų tyrėjų komanda dar vasario mėnesį išvyko į Kure atolą, atokią salą Ramiajame vandenyne, esančią daugiau nei už 2 tūkst. kilometrų nuo Honolulu (Havajai).
Per tą laiką, kol jie grįžo į Havajus, gyvenimas stipriai pasikeitė. Jie grįžo į pasaulį, kurį nusiaubė virusas, sunaikinęs ne vieną verslą, perkrovęs sveikatos priežiūros sistemas ir privertęs išmokti naujų taisyklių dėl socialinio atsiribojimo ir veido kaukių nešiojimo.
Per visus tuos aštuonis mėnesius, kuriuos įgula praleido atokioje saloje, jų ryšį su pasauliu palaikė tik iš draugų ir giminaičių retkarčiais gaunami elektroniniai laiškai ir ribotas priėjimas prie interneto. Nebuvo saloje nei telefono ryšio, nei jokios televizijos.
„Aš tikrai girdėjau apie šį virusą, tačiau prisiminus tokias ligas kaip SARS ar kiaulių gripas, pamaniau, kad tai tėra tik dar vienas virusas. Nieko labai baisaus. Tikrai maniau, kad kol grįšime namo, tai jau bus praėję“, – pasakoja vienas įgulos narių Matthew Butschekas (26 m.).
Deja, jis klydo.
Sala, kurioje gyvena tūkstančiai paukščių ir nė vieno žmogaus
Vos dešimties kilometrų spindulio Kurė atolo sala yra negyvenamų šiaurės vakarų Havajų salų pakraštyje. Tai laukinės gamtos draustinis, kurį tvarko Havajų valstijos Žemės ir gamtos išteklių departamentas. Čia gyvena šimtai jūros paukščių ir nykstančių ruonių – ir nė vieno žmogaus.
Kiekvienais metais valstybė pagal rotacijos grafiką išsiunčia dvi įgulas į Kurė atolą, kad jos atliktų salos ekosistemos tyrimus.
Įgula taip pat padeda išlaikyti laukinės gamtos draustinį. Surenka prineštas šiukšles, apžiūri daugybę čia gyvenančių nykstančių paukščių rūšių ir šalina invazinę augalų rūšį, kuri kelia pavojų salos ekosistemai.
Kurė yra stiprių vandenyno srovių srityje, todėl čia į krantą išmetama daug žvejų tinklų liekanų ir žiebtuvėlių. Atole gyvenantys paukščiai prisiryja šių šiukšlių ir stimpa.
Paskutinės įgulos vadovas 35 metų Matthewas Saunteris saloje jau yra lankęsis maždaug devynis kartus. Jis tikina, kad tyrėjus savanorius čia vilioja visiškas izoliavimasis.
„Ši sala yra tarsi taškelis viduryje vandenyno, – CNN sakė M.Saunteris. – Mes galime gauti pranešimus iš išorinio pasaulio tik du ar tris kartus per dieną. Tai tikrai yra šios salos privalumas“.
Ši įgula į Kurė atolo salą išvykti turėjo kovo mėnesį, tačiau jų kelionė buvo paankstinta ir įvyko vasarį. Pasiliko jie saloje mėnesiu ilgiau nei turėjo ir su kita įgula apsikeitė tik spalio mėnesį.
Elektroninius laiškus iš artimųjų ar draugų visa įgula gaudavo į vieną pašto dėžutę – tai ir buvo vienintelis jų ryšys su išoriniu pasauliu.
„Tas virusas atrodė taip toli. Mačiau tik keletą naujienų apie jį“, – pasakojo 18-metis įgulos narys Charlie Thomasas.
Iš draugų ir šeimos gautų žinučių įgula maždaug žinojo, kas vyksta pasaulyje. Tačiau girdėti apie pandemiją yra visai kas kita nei patirti jos poveikį pačiam.
Taigi, jie net neįsivaizdavo, kas jų laukia grįžus namo.
Vienas iš įgulos narių – Thomas, iš Naujosios Zelandijos, tik po 14-os karantine praleistų dienų pagaliau galėjo susitikti su savo šeima.
„Aš vis dar mokausi visų apribojimų detalių. Bet džiaugiuosi, kad nė vienam pažįstamam, nei vienam iš mano draugų dar nebuvo diagnozuota ši liga“, – pasakojo jis.
„Visa tai buvo gana keista, – apie grįžimą CNN pasakojo kita įgulos narė 43 metų Naomi Worcester. – Oro uoste išskrendant teko šiltai atsisveikinti su visais. Tačiau dabar grįžusi nesulaukiau nė vieno apkabinimo.“
