Rimtesniems keliautojams Pataja nerekomenduojama, esą visas miestas – vienas didelis viešnamis, sekso turistų žaidimų aikštelė, pensininkų iš Vakarų priebėga, masinio turizmo nutryptas, beskonybės pilnas dirbtinis kurortas, skirtas neturintiems vaizduotės ir nevertinantiems autentiško Tailando kultūros.
Blogiausiu atveju – greitas ir lengvas pasirinkimas norintiems tik saulės ir jūros, nes nei šalies istorijos, nei kultūros Patajoje nė su žiburiu nerastum. Ar tikrai viskas taip? Ar pelnyta ši nuodėmių miesto reputacija? Turime 48 valandas Patajai ištirti.
Pradžia – visai nebaisi. Dieną Pataja mažai skiriasi nuo kitų Tailando pajūrio miestų ir miestelių – čia daug žiemoti susiruošusių rusų, išblyškusių, saulės ištroškusių europiečių ir nuo tos pačios saulės besislepiančių, savo baltą odą saugančių kinų. Ilgas smėlėtas paplūdimys, gausybė viešbučių visokiam skoniui ir kišenei, ir labai daug rezidencinių daugiaaukščių – taip, Pataja išties patinka čia pensininkauti susiruošusiems užsieniečiams.
Įspūdingiausiai miestas atrodo nuo Patajos kalvos. Jos papėdėje plyti gražus parkas, o viršūnę puošia niekuo neypatinga Budos šventykla, kurioje prieglobstį randa turbūt pusė miesto laukinių kačių, šunų ir gaidžių (beje, labai įprastas „rezidentų“ trejetukas Tailando šventyklose). Tačiau geriausia yra, žinoma, plati panorama – matyti ir paplūdimio pusmėnulis, ir tankiai susigrūdę miesto daugiaaukščiai.
Atėjus vakarui traukiame ten, kur tikimės išvysti laukinę ir visus tabu laužančią Patają – į pėsčiųjų gatvę, kuri, kad būtų visiems suprantama, angliškai vadinama tiesiog Pataya Walking Street. Čia pasijuntame lyg patekę į cirką suaugusiesiems – vos 1,5 kilometrų atkarpoje sugrūstos visos įmanomos pramogos, pagundos ir atrakcijos.
Vienas už kitą ryškiau reklamuojasi liūdnai (?) pagarsėję go-go barai. Juose – anaiptol ne go-go šokėjos, o prostitutės, kurios, anot gandų, ne tik teikia įprastas paslaugas, bet ir įsigudrina iš naivių klientų išvilioti paskutinį skatiką. Go-go barų čia gausybė, ir jie stengiasi patraukti dėmesį skambiais pavadinimais, išradingomis temomis („Airport“ klubo interjeras primena lėktuvo saloną, visos merginos apsirengusios kaip stiuardesės, „Moulen Rouge“ – daug vulgaresnė prancūziškojo kabareto versija), arba tiesiog gatvėje išsirikiavusiomis pusnuogėmis merginomis, kurios kiekvieną bent kiek susidomėjusį praeivį pasitinka kaip geriausią draugą: „Ateik, ateik, pas mus skanūs kokteiliai, du už vieno kainą ir labai linksma!“ – jos kimba į parankę ir tempte tempia vidun.
Tiesa, toks draugiškumas išgaruoja vos pamačius fotoaparatą – tuomet jos jau dangstosi veidus ir šaukia: „No photo, no photo!“. Ko gi jos gėdijasi? Viešumo? Būti atpažintos? Nejaugi taip baisu, kad jų atvaizdas bus įamžintas kokio nors turisto fotoalbume kaip egzotiškų dienų Tailande prisiminimas?
Dauguma Walking Street merginų – labai jaunos ir labai gražios, iš pažįstamų tailandiečių žinome, kad beveik visos – atvykėlės iš šiaurinių provincijų, kur mažai turistų ir pinigų, o skurdas – vis dar dažnas svečias. Čia jos stengiasi užsidirbti kaip įmanydamos, pasauliui siūlydamos, tai, ką turi geriausia – savo jaunystę ir grožį. Su tailandietėmis varžosi rusės – ne vienas klubas prie ėjimo didžiulėmis neoninėmis raidėm skelbia „Hot Russian Girls“ (karštos merginos iš Rusijos). Regis, rusės abejingesnės – visiems iš eilės nesišypso ir į parankę nekimba, bet ir kamerų nebijo, tiesiog dirba savo darbą – įgudusiai, kiek abejingai, atstato silikonines krūtines, akiratyje pasirodžius kiekvienam potencialiam klientui.
Susigundę linksmųjų tailandiečių kvietimais, kyštelim nosį į porą go-go klubų, bet kaskart tuoj pat sprunkam lauk – viduje tuntai gražių, beveik nuogų merginų, kai kurios staiposi aplink stulpus, kai kurios flirtuoja su jau „užkibusiais“ klientais, bet dauguma lyg piranijos, užuodusios kraują, supuola prie naujai užėjusiųjų (t.y. mūsų). Kadangi jokių sekso paslaugų neieškom ir esam tik drovūs smalsuoliai, pro gražuolių būrį braunamės lauk.
Lauke – tikras spalvų ir garsų pliūpsnis: vidury gatvės savo triukus rodo klounai ir magai, dėmesį patraukti bando dar daugiau go-go merginų, čia pat atvirame ringe vyksta tailandietiško bokso kova, gausybėje barų tuos pačius pasaulinių hitų „koverius“ traukia filipiniečių grupės (tikriausiai ir patys tajai moka dainuoti, bet turistus linksminti kažkodėl samdomos būtent filipieniečių muzikantų grupės. Beje, jie į savo darbą žiūri rimtai ir rengia tikrai gerus pasirodymus).
Gatvėje stumdosi minios žioplinėtojų, kuriems, kaip ir mums, sunku apsispręsti, į ką žiūrėti – akį traukia ir tailandietiškas dainas garsiai traukianti smagi blizgiais kostiumais išsipuošusių transvestitų kompanija, ir pilvo šokio šokėja, ir ledų kamuoliukus į orą svaidantis ledų pardavėjas-žonglierius. Visko daug, viskas ryšku – netrukus ima svaigti galva. Nutariam, kad šiai nakčiai įspūdžių pakaks.
Dieną Pataja siūlo gausybę tipinių turistinių pramogų: atrakcionų parkai, šaudyklos, akvariumai, delfinariumai ir pan. Mūsų jos netraukia, užtat domina Tiesos šventykla (angl. The Sanctuary of Truth), kuri dar prieš čia atvykstant buvo mano būtinų aplankyti vietų sąraše.
Tiesos šventykla – ambicingas tajų verslininko inicijuotas projektas – milžiniškas medžio drožiniais išpuoštas muziejus/šventovė. Sumanymo idėja – pasitelkus vaizduojamąjį meną perteikti senovinę pasaulio viziją Rytų kultūrose ir tradicinę regiono filosofiją. Šventyklos vidų puošiančios skulptūros – šiuolaikinių menininkų kūriniai, įkvėpti khmerų, indų, tajų, kinų tradicijų. Projekto sumanytojų užmojai įspūdingi – pastatas didžiulis, nuo įmantrių skulptūrų ir sudėtingų raižinių (beje, viskas – rankų darbo) svaigsta galva, statybos pradėtos 1981 metais, o baigti planuojama tik 2050-aisais!
Tiesos šventykla palieka įspūdį ir neabejotinai yra vienas įdomiausių Patajos lankytinų objektų. Bilietas kainuoja 500 batų (apie 12 Eur), o panorus daugiau pramogų (vis dėlto čia Pataja, turistinės pramogos, regis, visur ir visada ranka pasiekiamos) čia pat galima pajodinėti ant dramblių, pasivažinėti arklių traukiamomis karietaitėms ar papozuoti nuotraukoms prie specialaus stendo.
Grįžtame į savo laikinuosius namus Patajoje – Jomtien Beach rajoną, kuriame ramu – nė neįtartum, kad esi Tailando Las Vegasu kartais vadinamame mieste. Jomtien Beach tyliau, todėl čia apsistoja daugiau šeimų su vaikais, regis, čia atostogauti patinka ir patiems tajams.
Stebėdama saulėlydį paplūdimyje, aplink lankstant basiems tajų vaikams, mėginu susumuoti savo trumpos viešnagės įspūdžius. Ar tikrai Pataja – tokia jau bloga? Tiesa – čia daug blizgaus kičo, spąstų turistams, daug progų ir pagundų švaistyti pinigus, daug prastą skonį demonstruojančių turistų.
Kita vertus, jei nedomina Tailando kultūros ir istorijos tyrinėjimai, o norisi tik tingių, patogių atostogų be jokios egzotikos, tik su daug saulės, skaniu maistu ir minkštu paplūdimio smėliu, Pataja – visai geras pasirinkimas. Galų gale čia visi randa tai, kas Tailande niekuomet nenuvilia – smėlėtus paplūdimius, mėlyną jūrą ir daug, daug saulės.
