Kad ir kaip viskas keičiasi, kelionė į Vietnamą privers nustebti, o kartais net ir peržengti savo komforto ribas. Kelionių organizatorius „Travel Planet“ pristato 5 iššūkius, su kuriais teks susidurti keliaujant po šią šalį.
Pereiti gatvę neskubant
Lietuviui, pripratusiam, kad mašinos stoja, vos tu tik prieini perėją per gatvę, Vietname tikrai nėra lengva pereiti per gatvę. Vairuotojai net nepristabdo, o jų srautas yra nenutrūkstantis, kaip upės tekėjimas.
Sustojus prie perėjos gali ir 10 minučių laukti, tarpelio perbėgti per gatvę gali ir neatsirasti. Kokia išeitis? Pakelti ranką duodant ženklą, kad dabar einu, įkvėpti oro ir nerti tarsi po vandeniu. Ką daro vairuotojai? Jie net nesumirkčioja ir greičio nesumažina, tačiau meistriškai apvažiuoja. Didžiausia klaida – pradėti panikuoti ir bėgti. Lengva pasakyti, sunkiau padaryti, nes nėra lengva išlaikyti ramybę matant, kaip motoroleriai lekia tiesiai į tave.
Atsilaikyti asmenukių manijai
Jūs galite nemėgti asmenukių ir jų nesidaryti, tačiau labai maža tikimybė, kad sugebėsite atsispirti vietinių prašymui pasidaryti asmenukę kartu su jais. Kad ir kur pasisuksite, beveik visuomet pamatysite besifotografuojančius vietinius – ar iškėlusius asmenukių lazdą, ar net susikvietusius profesionalius fotografus.
O vestuvių fotosesijos, kone – svarbiausia ceremonijos dalis. Bet kuriuo atveju, jei išeisite į miestą, tikrai teks su kažkuo nusifotografuoti – nesvarbu, kad tu dėvi sportinius drabužius, o jie – pasipuošę išeiginiais rūbais. Nuotrauka su europiečiu – jiems tarsi sėkmės simbolis.
NEnusipirkti suvenyrų iš spalvingai apsirėdžiusių močiučių ir vaikų
Tikriausiai bet kuris nemėgsta ypač įkyrių prekeivių, kurie mums asocijuojasi su tokiomis šalimis, kaip Turkija ar Egiptas. Tam tikrose Vietnamo vietose – ypač šiaurėje, kur gyvena dešimtys skirtingų tautinių mažumų, prekyba suvenyrais – kone vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tad moteriškės, nešinos spalvingai išsiuvinėtomis piniginėmis ar rankinėmis, ne tik kad įkyrios, bet kartais net gąsdinančios. Nes išlipus iš autobuso mažame kaimelyje tave vieną apipuola koks tuzinas vietinių, primygtinai siūlančių kažką nupirkti.
Dar daugiau – jos nesibodi lydėti tavęs dešimt minučių ar net pusvalandį, kol tu atsigauni nuo apgulties šoko, įsišneki ir susidraugauji. Pokalbis tradiciškai prasideda nuo klausimo iš kur tu. Kiti pagrindiniai klausimai – kiek tau metų ir ar turi vaikų. Ir močiutės, ir vaikai puikiai kalba angliškai, būtinai paprašo pasakyti, kokį nors žodį lietuviškai, išmoko tave kokio nors žodžio savo kalba, kuri skiriasi nuo vietnamiečių. Ir besišnekučiuojant, klausant jų gyvenimo istorijos, tikrai širdis pradeda minkštėti, kol galų gale nusiperki kokią nors piniginę, nors tau jos visai nereikia. Užtat lieka malonus prisiminimas apie pokalbį.
Atsispirti vaikų pardavinėjamiems suvenyrams – dar sunkiau, tačiau aš pati iš vaikų neperku ir to nerekomenduoju daryti kitiems. Net ir vietiniai pripažįsta, kad „lengvi” pinigai sumažina vaikų norą mokytis, o ir tėvai pernelyg įgunda naudotis vaikų uždirbtais pinigais bei nebeleidžia jų į mokyklą.
Apsilankyti turguje
Visuomet sakau, kad apsilankymas turguje yra vienas iš geriausių būdų pajusti šalį bei kuo gyvena jos žmonės. Smagu apžiūrinėti skirtingų rūšių vaisius, daržoves, tačiau ne kiekvienas gali atlaikyti pro tave pravažiuojančio karučio su ką tik paskerstu paršiuku, vaizdą.
Po to dažnai net ir mėsaėdžiai Azijoje renkasi vegetariškus patiekalus. Žalia mėsa, kraujo klanai ant žemės, skraidančios musės, bet čia pat ir prekeivė, žindantį kūdikį. Kaip taisyklė, sustoti turguje visada norisi, bet lygiai taip pat norisi iš jo bėgti kuo greičiau, nes visko per daug ir per tiršta.
Prisitaikyti prie taisyklių
Labai dažnai manoma, kad azijiečiai padarys viską, jei tik jiems sumokėsi. Taip, kartais jie tikrai gali nustebinti tave ir suorganizuoti tradicinės vietnamietiškos Pho Bo sriubos vidurnaktį. Paims pinigų už sriubą, tačiau nuvažiuos, užsakys, parveš tiesiog norėdami padėti neprašant atlygio.
Tačiau, jei tau pasako „ne”, geriau nebevargti, negaišti laiko ir nebandyti jų perauklėti. Gali prašyti kiek nori ir gundyti bet kokiais pinigais, bet jei masažo salonas atsidaro vienuoliktą valandą, jo neatidarys net pusvalandžiu anksčiau. Plaukiojant po Halongo įlanką, visi laivai tuo pačiu metu stoja prie tų pačių olų, į kurias norint patekti, reikia atstovėti eilę kaip prie elitinio renginio. Atrodo, būtų galima, sustoti anksčiau ar vėliau, kad išvengtum spūsčių, bet ne, nes tokia yra tvarka ir visi taip daro.
„Visi taip daro“, ko gero, yra viena pagrindinių taisyklių, kurios laikosi vietnamiečiai. Naujoji karta, be abejo, priešinasi ir jau daro savaip, tačiau tikėtis, kad tu gali pakeisti jų nusistovėjusias taisykles yra tas pats, kaip kovoti su vėjo malūnais.
