1
Šatrijos kalnas (Telšių r.)
Šatrijos kalnas turi kažką magiško. Neužtenka čia atvykti vieną kartą – norisi vėl ir vėl.
Šis piliakalnis siekia 228,7 m aukštį virš jūros lygio. Jis „ūgiu“ tikrai neprilygsta aukščiausioms Lietuvos kalvoms, tokioms kaip Aukštojas (293,84 m) ar Juozapinės (292,90 m) kalnas. Kita vertus, Šatrija matoma jau nuo labai toli – visai kitaip nei pelniusieji „aukščiausiųjų“ titulą.
Nuo įspūdingo piliakalnio galima apžvelgti gražiąsias Žemaitijos kalvų, pelkių, miškų ir pievų panoramas. Vaizdas – tarsi nuo aukšto apžvalgos bokšto.
Savaime suprantama, kad tokia vieta buvo itin svarbi ir senovės žemaičiams. Šatrija kadaise buvo gynybinis, administracinis, religinis Žemaitijos centras.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad čia žmonės gyveno prieš daugiau kaip 2 tūkst. metų. Kalne ir aplink jį aptikta židinių, ylų, smeigtukų, žalvarinių apyrankių, segių, akmeninių verpstukų, keramikos šukių ir daug kitų radinių.
2
Rambyno kalnas (Pagėgių sav.)
Rambyno kalnas stūkso dešiniajame Nemuno krante. Nuo jo lankytojai dairosi į upės žemupį, pakrantes ir netgi Tilžės ir Ragainės miestų bokštus.
Šis kalnas laikomas viena svarbiausių skalvių genties šventviečių. Manoma, kad ant jo stovėjo skalvių pilis Ramigė, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.
Deja, bet šiais laikais galime pasidžiaugti ne visu kalnu. 1835 m. jo didelė dalis nugrimzdo į Nemuną. Dar didelės griūtys įvyko 1878 m. ir 1926 m.
Gal apie Rambyno praeitį žinotume ir daugiau įdomių faktų, bet minėtas kalno slinkimas jo istorijos pėdsakus ištirpdo čia pat tekančiame Nemune.
Rambynas prieš kelis šimtus metų dar globojo šventu laikomą akmenį, tačiau 1811 m. jis buvo susprogdintas.
Nuo XIX a. pabaigos ant šio kalno vykdavo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių šventės.