Beje, „Camino Lituano“ – piligriminis, pažintinis, turistinis kelias – yra garsiojo Europos Šv. Jokūbo kelių tinklo dalis, rašo checkinlithuania.com.
Logistika
Kiekvienas „Camino Lituano“ kelio etapas prasideda vienoje vietoje, baigiasi kitoje, kur, pagal idėją, pernakvoję, kitą rytą keliautojai žygiuoja dar toliau. Ir taip nuo vieno Lietuvos krašto iki kito, kol kelias baigiasi, ir tada žmonės grįžta namo.
Kadangi mes nusprendėme įveikti tik vieną etapą, jį renkantis teko apgalvoti logistiką, kaip iš namų nukeliauti į etapo startą ir kaip, finišavus jau kitoje vietoje, tą pačią dieną iš ten grįžti namo. Pirmam kartui nusprendėme rinktis atkarpą (jos ilgis buvo nesvarbus ir pasirinkimo papildomai nevaržė) su kiek įmanoma paprastesne logistika. Patogiausias, mums, vilnietėms, pasirodė esantis etapas nuo Raudondvario dvaro per Kauną iki Pažaislio vienuolyno. Viso – dvidešimt šeši kilometrai kelio.
Ankstyvą šeštadienio rytą iš Vilniaus startavome automobiliu. Nemokama kava už sukauptus taškus degalinėje ir, pasirodo, nemokamas stovėjimas automobilių aikštelėje prie Kauno pilies – žygio diena prasidėjo puikiai. Kauno pilis šiame „Camino Lituano“ etape mums buvo strategiškai patogi vieta, mat, nesvarbu, nuo kurio galo pradėtum – Raudondvario ar Pažaislio – į abi puses iš Kauno centro patogu nuvažiuoti viešuoju transportu. Prieš atvykdamos nepamiršome pasitikrinti mums reikalingo autobuso maršruto tvarkaraščio. Pusvalandukas autobusu – ir mes jau dar tik iš miego bundančiame, tyliame ir svečių dar nelaukiančiame Raudondvaryje.
Etapas „Raudondvaris – Pažaislis“
Dabar, kai šį „Camino Lituano“ etapą esame įveikę, galiu drąsiai sakyti, kad jis pranoko mūsų lūkesčius (nepaisant to, kad ir taip iš jo tikėjomės gan daug). Raudondvario dvare ir Pažaislio vienuolyne jau buvau buvusi, teko šią vasarą pasivaikščioti ir Kauno senamiestyje bei centre, tačiau buvo įdomu, koks įspūdis liks visas šias gražias vietas savo žingsnių grandinėle sujungus į vieną visumą ir kokius naujus įdomius atradimus, lyg karoliukus, ant jos suversime.
Tiesa, kol kas „Camino Lituano“ etapas per Kauną nėra sužymėtas Šv. Jokūbo kelių simboliu – stilizuota geltona kriauklele mėlyname fone (kelyje tokias radome tik dvi). Tad žygiuojant juo teks vadovautis popieriniu ar skaitmeniniu žemėlapiu. Mums puikiai pasitarnavo „Google maps“ programėlė.
Startas Raudondvario dvare
Ankstyvo ryto vėsa ir tyla apgaubė mus Raudondvario dvare. Vienintelis sutiktas žmogus - teritorijos sargas sveikindamas mus tyliai linktelėjo galva. Graži vieta pradėti žygį, pagalvojau.
Kadangi prieš akis laukė ilgas kelias, nedelsdamos apžiūrėjome dvaro teritoriją su daugybe pastatų: septyniolikto amžiaus pirmosios pusės renesanso pilies rūmus, šiaurinę ir pietinę oficinas, oranžeriją, liokajaus namą, neišpasakyto dydžio arklides, ūkvedžio namelį, svirnus, ledainę. Įsiamžinome starto vietoje ir pagal žemėlapį patraukėme Kauno link.
Nevėžio ir Nemuno santaka
Ryto vėsa ir gero žygio pasiilgusios kojos nepastebimai nunešė mus per nediduką Raudondvario miestelį. Už nugarų liko ir dvaras, ir aukštai virš medžių iškilę Raudondvario bažnyčios bokštai. Atsidūrėme kalno papėdėje. Žemėlapis sakė, eikite tiesiai, o šone mirgėjo lankytinos vietos ženkliukas. „Camino Lituano“ yra kelias skirtas ne tik žygiavimui, tačiau ir šalies pažinimui, tad bet kuriame jo etape rasite įdomių lankytinų vietų.
Kelionė ne kelionė be smalsaus pažinimo ir naujų atradimų. Be jokių abejonių ir dvejonių išsukome iš kelio patikrinti, kokią gražią vietą turime šansą pamatyti. Informacinis stendas pranešė, kad jei paeisime dar porą kilometrų į šoną, atsidursime vietoje, kur Nevėžis suplukdo savo vandenis į Nemuną. Vau! Galvoje sužaižaravo trys mintys. Pirma: upių santakos yra nuostabūs gamtos kampeliai. Antra: pasisekė kauniečiams, jie ir mieste, ir visai šalia miesto turi lengvai prieinamas didelių upių santakas. Ir trečia: šie metai man tikri upių santakų metai. Per šią vasarą jau esu aplankiusi jas tris. Ši būtų ketvirtoji.
Papildomų kilometrų mes nebijome. Vėliau gailėtis, kodėl neapžiūrėjome gražios santakos, nenorėjome. Tad patraukėme keliu, kuris turėjo baigtis dviejų upių vandenų platybėmis.
Link santakos keliavome ir dviračiams, ir automobiliams tinkamu žvyrkeliu. Plačios pievos aplink kelią ir žolė prie santakos buvo nupjauta, informaciniai stendai-suoliukai laukė lankytojų dėmesio.
Ėjau, dairiausi į akiai neįprastą, pavieniais medžiais ir pylimais nusėtą Nemuno krantą. Ir neapleido manęs jausmas, kad šį, tarsi savaną primenantį gamtovaizdį aš jau kažkur mačiau. O kur? Ir staiga, kitame krante, mūsų akims atsivėrė piliakalnio vaizdas. Tada viskas stojo į savo vietas.
Tolumoje prieš mus stūksojo gražusis Pyplių piliakalnis, kurį buvau aplankiusi ankstyvą šių metų pavasarį (apie jį rašiau čia PYPLIŲ PILIAKALNIS IR TAKAS NEMUNO PAKRANTE). Nuo piliakalnio viršaus atsiveria savo grožiu sustingdantis vaizdas į Nemuną, į santaką ir savaną primenantį kitą krantą, kuriame mes dabar ir stovėjome. Kaip netikėtai kartais gyvenimas sudėlioja vietas, kuriose atsiduri.
Subridę į milijonais rudeninės ryto rasos lašelių nusėtą žolę, akimis apglėbėme Nemuno ir Nevėžio susiliejimą, stebėjome krantuose besibūriuojančius vandens paukščius. Krantus lyg sniegas buvo elegantiškai nusėdę baltieji garniai, o gulbių būreliai vandenyje plūduriavo lyg mažos ledo lytys. Negi jau žiemos pasiilgau, kad sniegas ir ledas mintyse iškyla?
Kaunas
Kaunas man – mažai ištyrinėtas miestas. Greitkeliu pralekiant pro „Megą“, Kauno ne kažin kas matosi. Tad keliavimas „Camino Lituano“ džiugino pažadu, jog šio miesto patirsiu daugiau. Taip ir nutiko.
Miesto miegamajame rajone, pagal rodyklę vos šimtą metrų nuklydę į šoną, daugiabučių namų pašonėje aptikome Veršvų piliakalnį. Užpūškavusios laiptais į viršų išgąsdinome lapę (!) ir šioji, nesiteikusi mums palaikyti kompanijos, žaibiškai dingo aukštoje šlaito žolėje ir krūmuose. Kūmutę greitai pamiršome, nes akys gavo gražaus darbo – tyrinėti nuo pilikalnio viršaus atsivėrusį Nemuno slėnį su plačiu tiltu ir miesto pakraščio statiniais.
Tolimesni kilometrai per miestą įrodė man, kad Kaunas, kaip esu girdėjusi, tikrai gausus pėsčiųjų ir dviratininkų takų.
Jais „Camino Lituano“ mus vedė iki pat senamiesčio – žygiavome ir judrių gatvių pašonėmis, ir puikiomis Nemuno pakrantėmis, kur miesto gausmas ne taip rėžė ausis. Galėjome sočiai gėrėtis plačių Nemuno vandenų bei po truputį artėjančio senamiesčio vaizdais.
Kauno pilis Nemuno ir Neries santakos glėbyje (apie šią santaką daugiau paskaitykite čia: KAUNO SANTAKA), dailus senamiestis ir centrinė Laisvės alėja paskandino mus didelio miesto judesyje, triukšme, žmonių gausoje.
Iš priemiesčių ramybės patekome į centro šurmulį, kurį keleriopai didino tądien mieste vykusi mugė. Siauros senamiesčio gatvelės lyg sočiai privalgę smaugliai sunkiai talpino prekybininkų palapines ir tarp jų į abi puses judančius miestiečių srautus. Spėrų žingsnį teko lėtinti ir mums. Kurį laiką per senamiestį lyg kliūčių ruožu laviravome tarp niekur labai neskubančių žmonių.
Laisvės alėjoje gavome laisvę kojoms, o šios nunešė mums į garsiąją Kauno „Spurginę“. Tiek daug buvau girdėjusi apie legendines jos spurgas, iš sovietinių laikų likusį interjerą (tos neįtikėtinos lentutėmis iškaltos sienos) ir tuos pačius laikus menančias kavinės… darbuotojas. Labai tikėtina, dalis jų čia pluša jau ne vieną dešimtmetį. Su prijuostėmis, dideliu skaičiuotuvu, neskubiu aptarnavimu ir mokėjimu tik grynaisiais.
Visą laiką, kol „Spurginėje“ slėpėmės nuo netikėtai užklupusio lietaus ir gėrėme kavą, mažutė kavinė buvo pilna, o spurgos iš jos keliavo dešimtimis. Įspūdį paliekanti vieta. Užsieniečių akims ji turėt būti egzotika. Gaila tik, kava joje neskani.
Laivės alėjai likus mums už nugarų, toliau „Camino Lituano“ nuvingiavo per „Ąžuolyno parką“, pro Kauno technikos universiteto plotus, nepažįstamų mums, jaukiai atrodančių miegamųjų rajonų gatvelėmis, per Nemuno du krantus sujungusį pėsčiųjų tiltą bei dar vieną – „Panemunės miško“ parką.
Įveikę jį ir aukštą kelią pastojusį kalną, staiga prieš akis pamatėme Kauno marias, užtvanką ir mažu taškeliu tolumoje tamsuojančius Pažaislio vienuolyno stogus. Tiltas, Kauno marių pliažas ir visa didybe prieš mus suspindo vienuolynas (daugiau apie jį paskaitykite šiame tinklaraščio įraše KAI NORISI Į ITALIJĄ IR…PASIVAIKŠČIOTI). Pirmąją kelionę „Camino Lituano“ keliu sėkmingai baigėme.
Piligrimo pasas
Atskirą žodį reikia tarti apie vieną svarbų „Camino Lituano“ (kaip ir visų kitų Šv. Jokūbo kelių) atributą – Piligrimo pasą. Tai knygutė, kurioje nurodyti visi kelio etapai. Kiekvieną jų įveikus į pasą dedamas antspaudas. Šv. Jokūbo kelių žygeiviams pilnas antspaudų pasas tampa brangiu prisiminimu apie įgyvendintą iššūkį ir kelyje patirtus nuotykius, pažintus žmones, priimtus sprendimus, atrastas tiesas. Piligrimo pasai rėminami ir garbingai kabinami ant sienų.
Pabaigai
Turėjo būti dvidešimt šeši, gavosi – trisdešimt šeši kilometrai. Tiek jų kojomis surinkome keliaudami „Camino Lituano“ kelio etapu „Raudondvaris–Pažaislis“. Skaitliukas pasipildė neplanuotais kilometrais, nes smalsios mūsų prigimtys buvo suviliotos pakeliui aptiktų gražių lankytinų vietų.
Nors įveikėme tik vieną iš dvidešimties „Camino Lituano“ etapų, Pažaislio vienuolyne į Piligrimo pasą nugulęs antspaudas sukėlė naują troškimą. Norą tais spalvotais, apvaliais paveiksliukais pripildyti visą knygutę, o tai reiškia – savomis kojomis nužingsniuoti visus penkis šimtus kilometrų per Lietuvą. Nesvarbu, net jei tik etapais, ir kad ne iš karto. „Camino Lituano“ mums tapo dar vienu būdu labiau pažinti savo kraštą, pajausti keliavimo pėsčiomis, buvimo čia ir dabar džiaugsmą.
