Aukštadvario praeitis neatsiejamai susijusi su Verknės upės kairiajame krante, Aukštadvario istoriniame draustinyje, stūksančiu gynybiniu Aukštadvario piliakalniu. Archeologiniai radiniai rodo, kad jame žmonės apsigyveno II–I amžiuje prieš Kristaus gimimą. Žmonės piliakalnio aikštelėje gyveno 500 ar net 700 metų. V amžiuje piliakalnio papėdėje ėmė kurtis sodybos.
VI–VIII amžiais ši vieta išaugo į stambią gyvenvietė su viena nuo kitos tolokai išsidėsčiusiomis sodybomis, sudarančiomis padriką kaimą. Manoma, kad tuo metu šalia piliakalnio Verknės upe ir Nemunu ėjo vienas pagrindinių vandens kelių, leidusių gyvenvietei sparčiai augti.
X–XV amžiais piliakalnyje stovėjo medinė Novenpilio pilis (taip ją vadino kryžiuočiai), prie kurios šliejosi didelis, 2 ha ploto, tankiai apgyvendintas papilys. Spėjama, kad šiuo laikotarpiu jau buvo medinės pilies savininkas, pilyje laikęs ir globojęs įvairių amatų meistrus.
Novenpilio pilis buvo ir viena iš kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo vietų. Tai kunigaikščio Vytauto tėvonija, pro čia jis vykdavo į Punią, Birštoną ir kitas vietoves.
Novenpilio pilis buvo ir viena iš kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo vietų.
1381 metais kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis mini ir vietovę Nawenpill. Manoma, kad taip vokiečiai vadino Aukštadvarį. XIV amžiuje piliakalnis buvo smarkiai pertvarkytas: į šlaitus, supilant žemių sluoksnius, išplėsta aikštelė, jos pakraščiuose supiltas 15 m pločio pylimas, papėdėje iškastas 6 m pločio griovys.
XVI amžiuje, piliai netekus gynybinės reikšmės, čia stovėjo medinis dvaras, lėmęs Aukštadvario miestelio pavadinimą. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta: pastatų, geležies lydymo krosnelių liekanų, įvairių metalinių dirbinių, lipdytos, brūkšniuotos, žiestos, grublėtos ir gludintos keramikos, akmeninių kirvukų, kaulinių ylų, adiklių, žalvarinių papuošalų, molinių svarelių, peilių, ylų, kabliukų, skiltuvas, raktas, žalvarinė segė, įvairių kitokių dirbinių fragmentų, suanglėjusių javų grūdų, gyvulių kaulų, 35 geležiniai įtveriamieji tribriauniai strėlių antgaliai. Nuo Aukštadvario piliakalnio pietrytinės pusės atsiveria Pilaitės ežero panorama, iš šiaurinės pusės – Senoji Verknės vaga.
Čia stovėjo medinis dvaras, lėmęs Aukštadvario miestelio pavadinimą.
Pėsčiomis keliaujant pažintiniu Skrebio miško taku, Mošos archeologiniame draustinyje aptiksime Mošos piliakalnį, kitaip dar vadinamą Kazokų kalnu. Piliakalnis įrengtas aukštumos pakraštyje. Iš šiaurės ir rytų jį juosia Mošos slėnis, iš pietų – žemuma, vakaruose piliakalnis susisiekia su likusia aukštumos dalimi.
Mošos slėnio šlaitai statūs – apie 20 metrų aukščio. Viršūnės aikštelė – 15 metrų, kurią žiedu juosia pylimas. Nuo aukštumos piliakalnį skiria griovys. Pietinėje papėdėje rastos senovės gyvenvietės liekanos: lipdytinės, grublėtosios, brūkšniuotos, gludintos ir lygios keramikos, aptiktas židinys.
Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Šalia piliakalnio teka 3 km ilgio veržlus, šaltiniuotas Mošos upelis, dar vadinamas Ribinkos vardu. Drėgnose upelio pakrantėse ošia juodalksnynai, auga gegūnės.
Seni žmonės pasakodavo, kad ant Mošos piliakalnio esančioje duobėje sukilimo metais slėpėsi caro armijos samdytų kazokų būrys. Mošos piliakalnio aura ypatinga: supa miškas, dveji pilkapynai, Naujasodžių kaimo vienkiemis ir šalia garsiai šurmuliuojantis Mošos upelis.
Vilkokšnio kraštovaizdžio draustinyje, Žuklijų kaime, Vilkokšnio ežero šiauriniame krante stūkso Žuklijų piliakalnis.
Nupjauto kūgio pavidalo kalvą juosia ežero slėnis ir daubos. Šlaitai statūs. Aikštelėje yra 0,5 metrų storio kultūrinis sluoksnis, šiaurinėje papėdėje išlikę senovės gyvenvietės liekanų. Apie 100 metrų į vakarus yra maža pusrutulio pavidalo kalvelė nuolaidžiais šlaitais, vietos gyventojų vadinama piliakalniuku.
Pasak padavimo, abu piliakalnius kepurėmis supylė kareiviai: didesnįjį – išeidami į karą, mažesnįjį – grįždami namo. Žuklijų piliakalnis datuojamas I tūks. viduriu–II tūkst. pradžia. Nuo jo atsiveria įspūdingi Vilkokšnio kraštovaizdžio draustinio vaizdai į Vilkokšnio ežerą su išsidėsčiusiais Žuklijų, Savaitiškių, Antakalnio kaimais, saugomą „Natura 2000“ teritorijos „Žydkaimio pelkės“ buveinę – kadagyną.
Pamiškės piliakalnis, kitaip vadinamas Aukštikalniu, įrengtas apylinkėse dominuojančioje kalvoje. Šlaitai statūs, 20 metrų aukščio. Viršutinė aikštelė – ovalo pavidalo, 45 metrų pločio. Jos pakraščiai ir šlaitai apardyti ariant. Aikštelėje ir šlaitų viršutinėje dalyje rasta lipdytinės brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos. Šlaite auga beržų guotas. Papėdėje stovi didelis akmuo. Pamiškės piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia.
Nuo Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje esančio Pamiškės piliakalnio atsiveria viena iš vaizdingiausių parko vietų, pasižyminti kalvotu, miškingu kraštovaizdžiu.
Imperatoriaus Napoleono kepurės formos Lavariškių piliakalnis yra Lavariškių kaimo šiaurės vakarų pakraštyje, į šiaurę nuo Trakų–Prienų kelio. Įrengtas nupjauto kūgio kalvoje, kurią juosia daubos. Šlaitai statūs, 7–13 metrų aukščio, apaugę medžiais. Viršūnės aikštelė beveik apskrita, 8–10 metrų skersmens. Ją juosia iki 3 metrų aukščio pylimas.
Piliakalnio aikštelėje rastas plačiaašmenis pentinis kirvis, geležinis pjautuvas su dantukais, dvigubo nupjautinio kūgio pavidalo molio verpstukas, lipdytinės ir žiestosios keramikos. Pylime – geležinis siauraašmenis kirvis, pjautuvas, grublėtos ir žiestos keramikos. Į pietryčius nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės liekanų – lipdytinės grublėtosios keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia.
Netoliese Strėvos kaimo esantis Strėvos piliakalnis įrengtas pailgoje stačiašlaitėje kalvoje, miške, Giliušio (Nepero) ežero pietinio kranto pusiasalio pietinėje dalyje.
Piliakalnio šlaitai statūs, 20 metrų aukščio, viršuje aplyginti, apaugęs retu mišriu mišku. Aikštelę juosia pylimas. Aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytinės grublėtos keramikos. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia.