Rio de Žaneiras
Tai žymiausias Brazilijos miestas ir kelionė į Braziliją negali apseiti be apsilankymo šiame nuostabiame mieste (kaip jį vadina patys brazilai – Cidade Maravilhosa).
Man Rio Ženeiras gražiausias žiūrint iš viršaus, t. y. pasikėlus į vieną ar kitą mieste esantį kalną. Tuomet atsiveria vaizdai ne tik į patį miestą, bet ir į jį supančius paplūdimius bei nuostabius kalnus. Rio de Žaneirą puošia ne tiek architektūra, kiek aplinka, kurioje jis įsikūręs. Populiariausios vietos pamatyti panoraminius vaizdus: Korkovado kalnas, ant kurio pastatyta 30-ies metrų aukščio Kristaus skulptūra, laiminanti miestą, ir Cukraus Galvos kalnas, į kurį galima pakilti moderniu funikulieriumi.
Ne prastesni vaizdai atsiveria ir nuo kalvų, ant kurių įsikūrusios favelos (neturtingųjų rajonai). Tačiau vykti ten vieniems nerekomenduojama – kriminogeninė situacija gana prasta. Favelose pirmiausiai apsigyveno XIX a. pab. iš vergovės paleisti juodaodžiai. Vėliau čia kūrėsi visi, kuriems būstai prestižiniuose rajonuose buvo neįperkami. Favelose šiuo metu gyvena apie ketvirtadalis Rio de Žaneiro gyventojų (apie 1,5 mln.), beveik trečdalyje būstų nėra kanalizacijos. Nors kriminogeninė situacija gerėja, vis dėlto leistis į ekskursiją vieniems ir su brangiu fotoaparatu būtų per drąsu.
Pasidairius į miestą iš viršaus, neprošal būtų pamerkti kojas į vandenyną. Rio de Žaneirą supa gausybė paplūdimių, kur kariokos (taip save vadina Rio de Žaneiro gyventojai) deginasi, maudosi, žaidžia futbolą ar tinklinį. Turbūt nėra žmogaus, kuris negirdėjo apie Kopakabaną, tačiau ją gražumu lenkia Ipanemos ir Leblono paplūdimiai.
Na, o vakare įsiliekite į švenčiančių vietinių minią Lapa rajone – čia nuo ketvirtadienio iki sekmadienio vakarais skamba muzika, gyventojai užpildo gatves ir aikštes, kaip silkės skardinę. Net nuostabu, kaip jie toje spūstyje sugeba ir pašokti pagal muziką, sklindančią pro barų bei klubų duris, ir išgerti ne vieną kaipirinjos kokteilį (tradicinis kokteilis, pagamintas iš cukranendrių degtinės kačacos ir citrinų), nusipirktą kioskelyje ant ratų. Pabandykite, gal ir jums tai pavyks.
Salvadoras
Na, jeigu Rio de Žaneire jums pritrūko išskirtinės architektūros, tuomet marš į Salvadorą! Arba, kaip vietiniai sako, į Salvador de Bahia (Salvadorą prie įlankos).
Salvadoras buvo pirmoji Brazilijos sostinė (1549–1763 m.). Iš tų laikų mieste išlikusi nuostabi, spalvinga architektūra. Spalvų čia tiek daug, kad bent jau man primena įvairiaspalvių pyragaičių, tiksliau – prancūziškų orinukų, lentyną.
Būnant Salvadore, verta apsilankyti vietiniuose turguose, kuriuose prekiaujama jūros gėrybėmis, vaisiais ir saldumynais. Taip pat reikėtų susipažinti su vietine kultūra.
Kapueira – vienas iš garsiausių Salvadoro kultūrinių palikimų. Tai yra šokio ir kovos menų simbiozė, gimusi tais laikais, kai Salvadoras dar buvo vergovės sostinė. Vergai iš Afrikos buvo plukdomi į Salvadorą, dalis jų vėliau iškeliaudavo į aukso kasyklas kituose Brazilijos regionuose, o dalis likdavo Salvadore. Svajodami apie laisvę, bet negalėdami treniruotis kovos menų, nes vergvaldžiai tai draudė, vergai sukūrė kapueirą – į įprastą šokį buvo įtraukti įvairūs kovos judesiai. Kapueiros pasirodymai šiais laikais rengiami tiek koncertų salėse, tiek miesto gatvėse.
Taip pat Salvadore iki šiol praktikuojami įvairūs afrikietiškos religijos kandomblės ritualai, kurių metu kertamos galvos vištoms, tikintieji šoka pagal trankią muziką, kol pasiekia transo būseną ir t. t. Svarbiausia šios religijos šventė – Jemaja, kurios metu Žydroji deivė (labai panaši į Mergelę Mariją) išlydima į jūrą, o vietiniai gyventojai jai aukoja vaisius, gėrimus ir kitas gėrybes.
Kalkakmenio kopos
Iš tiesų Lensois Maranjenseso kopos yra paprastos smėlio kopos, tačiau supustytos ant tvirto kalkakmenio masyvo. Po kopomis esantis akmuo neleidžia susigerti lietaus vandeniui. Tad kai liūčių sezono metu į kopų kišenes prilyja, kopos būna nusėtos žydrų ežerėlių. Kiekvienais metais liūčių sezono pabaigoje, gegužės–rugpjūčio mėnesiais, galima pamatyti neįprastą vaizdą – didžiulį smėlio kopų masyvą, nusagstytą žydrais baseinėlių smaragdais.
Tačiau net ir esant sausrai šios kopos atrodo išties įspūdingai. Jų plotas – net 1,5 tūkst. kvadratinių metrų, ir tiek dėl savo dydžio, tiek dėl įspūdingumo šis nacionalinis parkas dažnai vadinamas Brazilijos sachara. Pasakojama, kad anksčiau šioje vietoje buvo įsikūrusios indėnų gyvenvietės, tačiau laikui bėgant jos buvo užpustytos smėliu. Apie šią vietą sklando ir daugiau legendų, kurių ypač įdomu klausytis, stebint nuostabius saulėlydžius dykumoje.
Čapada Diamantina stalkalniai
Čapada Diamantina nacionalinis parkas ypač patiks tiems, kurie mėgsta ilgus pasivaikščiojimus. Šiame parke gausu įvairiausio sudėtingumo žygių takų.
Tačiau nesiūlau tiesiog pasivaikščioti. Siūlau pamatyti keistuosius stalkalnius, dėl kurių šis nacionalinis parkas tapo vienu garsiausių Brazilijoje. Stalkalniai (kalnai plokščiomis viršūnėmis) susiformavo tempiantis Žemei. Manoma, kad kai Pietų Amerikos žemynas atsiskyrė nuo Afrikos (o tai, be abejo, buvo ilgas procesas), Žemės paviršius buvo tempiamas į dvi priešingas puses, ir kai kur, neatlaikiusi tempimo, žemė įgriuvo. Stalkalnių viršus nėra kalno viršus, tai – buvusi lyguma. Tiesiog visa kita tarp tų lygumų yra įgriuvę.
Kvapą gniaužia ne tik vaizdai šiame nacionaliniame parke, bet ir bandymas suvokti tokius procesus, kaip žemynų atsiskyrimas…
Na, tokie procesai turbūt turėjo ir po žeme palikti pėdsakų? Tikrai taip. Žemės tempimo metu susiformavo ir gausybė požeminių olų, kuriose dabar teka upės ir telkšo žydri ežerėliai. Jeigu neužteko maudynių Rio de Žaneiro ir Salvadoro paplūdimiuose, galite panirti į šiuos istorinius vandenis. Tai ypač smagu po sunkaus dienos (arba net kelių dienų) žygio, ar ne?
Igvasu kriokliai
Dar šiek tiek vandens, arba tiksliau – labai daug vandens, jūsų laukia Igvasu (Iguazu) nacionaliniame parke. Išvertus iš gvaranių (vietinių indėnų) kalbos, iguazu reiškia didelį vandenį.
Igvasu kriokliai – turbūt vieni įspūdingiausių pasaulyje. Nenoriu įžeisti kitų puikių krioklių, bet pasakojama, kad net Eleonora Rusvelt, lankydamasi prie Igvasu, ištarė: „Vargšė Niagara...“
Visas Igvasu krioklių plotis siekia apie 2,5–3 km (priklausomai nuo sezono). Krioklių sistemą sudaro apie 200–300 atskirų krioklių (jų skaičius taip pat priklauso nuo sezono). Tai nėra nei aukščiausi, nei didžiausi kriokliai Žemėje, tačiau, be abejonės, vieni įspūdingiausių. Žavesio jūsų viešnagei suteiks ir tai, kad krioklius iš visų pusių supa džiunglės, tarp medžių šakų skraido tropiniai paukščiai (jei pasiseks, galbūt pavyks pamatyti tukanų), o žeme šmirinėja įvairiausi gyvūnai.
Velnio gerklė (didžiausias krioklys) įspūdinga tiek žvelgiant iš toli, tiek stovint prie pat jos krašto, kai atrodo, kad srovė nusineš su savimi.
Lankantis Igvasu, rekomenduojama krioklius apžiūrėti iš abiejų pusių (kriokliai yra Brazilijos ir Argentinos pasienyje).
Beje, netoli šių krioklių yra ir Paragvajaus siena, tad jei norite per kelias dienas aplankyti tris šalis, galite užsukti ir į Paragvajų, kuris vietoje krioklių pastatė hidroelektrinę. Beje, iš anksto užsiregistravusiems turistams leidžiama apsilankyti ir čia.
Pantanalio šlapžemės
Pantanalis – didžiausia šlapžemė pasaulyje. Kai keliautojai klausia manęs patarimų dėl Amazonės, aš visuomet sakau, kad jeigu į Amazonę juos gena noras pamatyti įvairių gyvūnų, geriausią galimybę tai padaryti jie turės Pantanalyje.
Šlapžemėse medžiai yra žemesni ir retesni nei džiunglėse, tad gyvūnai čia negali taip sėkmingai pasislėpti medžių tankmėje, kaip jie yra įgudę daryti Amazonės džiunglėse. Visas gyvenimas čia vyksta aplink upes – prie jų gyvūnai ateina atsigerti ar išsimaudyti. Tad dienos išvykų metu (plaukdami laiveliais upe, vaikščiodami upės pakrante ar jodinėdami žirgais) Pantanalyje tikrai pamatysite tiek gyvūnų, kiek niekur kitur Pietų Amerikoje per tą patį laiką net nesusapnuotumėte.
Taip, nusišypsojus sėkmei, galite pamatyti net ir jaguarą!
Pantanalio šlapžemėse veisiasi kaimanai (krokodilų giminaičiai), skruzdėdos, anakondos, šarvuočiai, kapibaros (didžiausias pasaulyje graužikas, panašus į laukinę kiaulytę), beždžionės ir t. t.
Tik nepamirškite neperšlampamų maišelių savo fotoaparatui ir dokumentams, o botais pasirūpins rančos, kurioje apsistosite, šeimininkai!
Amazonė
Ir pagaliau Amazonė. Kaip jau sakiau, nevažiuokite čia vien dėl gyvūnų. Čia ne Afrikos safaris ir ne zoologijos sodas. Džiunglėse augalija taip suaugusi, kad ten, kur neprakirsti takai turistams (juos kerta vietiniai paprastomis mačetėmis), prieš jus stoja žalia augalijos siena. Medžiai tokie aukšti, kad viršūnių nematyti, o ant medžių dar auga įvairiausios bromelijos ir kiti augalai, vejasi lianos... Tiesiog medžiai ant medžių lipa. Kitaip tariant, džiunglėse gyvūnai turi kur pasislėpti. Ir jeigu eisite tyliai, galite ir jūs džiunglėse pamatyti ne vieną gyvūną. Bet laikykite sėkme, jei per vieną dieną pamatėte jų tiek, kad užteko vienos rankos pirštų rūšims suskaičiuoti. Jei neužteko vienos rankos pirštų, tai jau labai, labai didelė sėkmė.
Tačiau Amazonė – tai ne vien gyvūnai. Tai jausmas, kad esi didžiausiame pasaulio miške! Ne veltui Amazonės regionas vadinamas planetos plaučiais. Amazone į vandenyną įteka 20 procentų pasaulio gėlo vandens. Ši upė – net 7 tūkst. kilometrų ilgio. Jeigu su Amazone susipažinsite tik trijų dienų ekskursijos metu, galbūt to nepajusite, tačiau jei leistumėtės į išvyką Amazonės upe (šia upe plaukioja maršrutiniai laivai, ji tarsi pagrindinė regiono autostrada), tada taip. Praleidęs laive dvi savaites ir per tą laiką taip ir nenuplaukęs nuo deltos iki ištakų, pradedi suprasti, kad ši upė ne šiaip sau. Tačiau ne kiekvienas keliautojas gali ir nori skirti tiek laiko upei. Net ir tokiai kaip Amazonė.
Jeigu nustosite skaičiuoti pamatytus gyvūnus, jeigu pajusite, kaip kvėpuoja miškas, ir nustosite drebėti dėl kiekvieno driežo kambaryje (arba kokio pelėno), galbūt ir per tris ekskursijos dienas pajusite bent lašą Amazonės. Lašą iš tų dvidešimties procentų pasaulio gėlo vandens...
