7 keistos, juokingos ar šiek tiek erzinančios užsieniečių istorijos apie įsikūrimą Lietuvoje

Prie savų namų kvapo priprantama ir tik užėję svečiai jį jaučia. Ir, žinoma, iš mandagumo jo nekomentuoja. Tačiau kartais yra įdomu sužinoti kitų žmonių nuomonę apie vietą, kurioje gyvename. Net jei tai – tik keistos, juokingos ar šiek tiek erzinančios istorijos.
„Kodėl „pie“ ir „cake“ lietuviškai vadinami vienu žodžiu „pyragas“? Tuo tarpu apvalus sluoksniuotas šventinis pyragas net nėra pyragas – tai yra tortas. O štai neraikyta balta duona kartais yra vadinama pyragu“, – stebėjosi po studijų Lietuvoje pasilikusi mergina.
„Kodėl „pie“ ir „cake“ lietuviškai vadinami vienu žodžiu „pyragas“? Tuo tarpu apvalus sluoksniuotas šventinis pyragas net nėra pyragas – tai yra tortas. O štai neraikyta balta duona kartais yra vadinama pyragu“, – stebėjosi po studijų Lietuvoje pasilikusi / 123rf.com nuotr.

Lietuvoje gyvena nemažai iš užsienio atvykusių žmonių. Dalis jų – lietuvių išeivių palikuonys ar vaikystėje šalį palikę lietuviai. Kiti – studentai, žmonės, kurie čia liko po mokslų, įvairūs specialistai, ar tiesiog Lietuvoje įsikurti nusprendę užsieniečiai. Kaip ir į užsienį išvykusiems lietuviams, taip ir atvykėliams Lietuvoje tenka susidurti su įvairiais sunkumais ar juokingomis situacijomis, kurios mums, čia gimusiems ir augusiems, yra svetimos. Todėl metų pabaigai nusprendėme paprašyti Lietuvoje įsikūrusių užsieniečių papasakoti įdomiausias istorijas, susijusias su jų gyvenimo pradžia Lietuvoje.

Pasakojimai surinkti pasitelkus socialinius tinklus. Norėdami apsaugoti šių žmonių privatumą, neatskleisime jų vardų. Be to, iš pasakojimų pašalinome įmonių pavadinimus bei įvairių institucijų darbuotojų vardus. Taip pat kitus juos identifikuoti galinčius duomenis. Taip darome dėl to, kad savo istorijomis pasidalinę žmonės nenori sukelti problemų mažiausiems sistemos sraigteliams. Supranta, kad su jais galbūt dar teks bendrauti.

Kalbos barjeras ir kultūriniai skirtumai

Kokiose vietose paliekate arbatpinigių? Restoranuose ir kavinėse tai jau seniai yra įprasta ir mums, o karantino realybė galbūt išmokė palikti arbatpinigių ir maisto išvežiotojams. O kaip taksi? Paprastas „grąžą pasilikit“ Vakarų pasaulyje nėra retas būdas padėkoti už kokybiškai suteiktą paslaugą.

123rf.com /Arbatpinigiai
123rf.com /Arbatpinigiai

„Prieš kelerius metus atvykę į Lietuvą sėdome į taksi. Kelionė per Vilnių buvo gana ilga (maždaug 45 min.), turėjome nemažai lagaminų, kuriuos vairuotojas maloniai padėjo sukrauti. Jis buvo jaunas ir labai malonus. Atvykus ir dar neišlipus iš automobilio sumokėjau ekrane matomą sumą ir palikau apie 8 eurus arbatpinigių (senas geras „grąžą pasilikit“).

Vairuotojas buvo labai nustebęs ir iššokęs iš automobilio padėjo nunešti mūsų lagaminus į antrą aukštą. Vėliau sužinojau, kad arbatpinigiai taksi vairuotojams čia duodami retai”, – pasakojo moteris, kuri su vyru įsikūrė netoli Vilniaus. Nors dabar taksi paslaugomis naudojasi visai retai, vis tiek palieka arbatpinigių.

„Mėgstu saldumynus ir greitai išmokstu kalbas, bet kas yra „pyragas“ supratau ne iš karto. Kodėl „pie“ ir „cake“ lietuviškai vadinami vienu žodžiu „pyragas“? Pavyzdžiui, apvalus sluoksniuotas šventinis pyragas net nėra pyragas – tai yra tortas. O štai neraikyta balta duona kartais yra vadinama pyragu. Galiausiai, ar kyšas yra nesaldus pyragas? Taip jis vadinamas ne visur“, – pasakojo po studijų Lietuvoje pasilikusi mergina.

123rf.com nuotr./Pyragas
123rf.com nuotr./Pyragas

Iš tikrųjų, lietuviška pyrago samprata yra gana įdomi, nors mes patys apie tai nesusimąstome. Ar žinojote, kad šakotis anglų kalboje yra priskiriamas „spit cake“ (sukant iškeptas pyragas), kai lietuviškame Vikipedijos straipsnyje jis vadinamas tiesiog konditerijos gaminiu? Originalus vokiškas „baumkuchen“ – tai „pyragas-medis“. Pavyzdžiui, šakotis pyragu vadinamas retai.

Bet ne visi užsieniečių nuotykiai Lietuvoje yra susiję su kalbos barjeru – kai kurie klausimai sunkiai įkandami ir lietuviams.

„Negaliu suprasti kai kurių sistemų terminų, nes jie yra sukurti iš organizacijos, o ne naudotojo perspektyvos. Pavyzdžiui, pašte ant numerėlių sistemos pulto yra du aktualūs pasirinkimai – „siuntų priėmimas“ ir „siuntų išdavimas“. Kurį pasirinkti, kai nori išsiųsti siuntinį?“

123RF.com nuotr./Siuntiniai
123RF.com nuotr./Siuntiniai

Na, atsakymas būtų paprastas – kitą mygtuką, nei tą, kurį spaustumėte siuntinį atsiimdamas. Iš tikrųjų, „siuntų priėmimas“ apibūdina pašto (ne kliento) siuntų priėmimą, t. y. norėdami išsiųsti siuntinį, turite rinktis priėmimą. Ir toks keistas žodžių pasirinkimas vienodai trikdo ir lietuvius, ir užsieniečius, kurie šiek tiek supranta lietuviškai.

„Kartais žmonės į anglų kalbą verčia tai, ko versti nereikėtų. Pavyzdžiui, Žaliakalnis pavadinamas „Green Hills“ – nežinau, kodėl, bet tai nepadeda niekam, nes ieškodami „Green Hills“ Kaune nieko nerasite. Lietuviškai nekalbantis žmogus tarp žodžių „Žaliakalnis“ ir „Green Hills“ apskritai nematys jokios sąsajos. Kartą man pasiūlytame adrese buvo minima „Drop St.“, kurios Kaune, žinoma, nėra. Nežinau, ar tai buvo automatinės vertimo programėlės išdaiga (nors žinutėje buvo tik adresas), bet iš tikrųjų turėjau keliauti į V. Lašo gatvę.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunas iš aukštai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunas iš aukštai

Mokėti kalbėti angliškai yra viena, bet žinoti, kada žmogui reikia pasiūlyti lietuviškus terminus – visai kas kita. Keli Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai yra pasakoję, jog anglų kalba gautais patarimais jiems nepavykdavo pasinaudoti. Pavyzdžiui, kartais angliškai paaiškinama, kokį mygtuką spausti, nors visi mygtukai turi lietuviškus užrašus. Tiesa, tai nėra didelė problema – pagalba visada yra laukiama ir vertinama, o tokius nesklandumus visada pavyksta įveikti pakankamai paprastai.

„Ne visi žmonės kalba angliškai – tai yra normalu. Tačiau manau, kad normalu tikėtis, kad vietose, kur keliautojų yra daugiau, bus angliškai gerai kalbančių darbuotojų. Pavyzdžiui, didžiųjų miestų autobusų stotyse. Prieš maždaug 8 metus net ir informacijos langelyje sėdintis darbuotojas negalėjo suprasti mano klausimų“, – pasakojo Lietuvoje nuolat negyvenantis, bet dažnai čia užsukantis žmogus.

Netikėtumai institucijose

Lietuvoje įsikurti norintys užsieniečiai įprastai siekia leidimo gyventi. Jo išdavimas yra griežtai reglamentuotas. Be to, jį gauti tikrai nėra paprasta.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Migracijos departamentas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Migracijos departamentas

Pavyzdžiui, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gali gauti teisę atkurti pilietybę turintys asmenys, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėję žmonės, taip pat ir jų palikuonys. Įrodyti, kad tavo senelis ar prosenelis iki 1940-ųjų paliko Lietuvą, nėra taip jau sunku. Reikia pateikti įrodymus, kad tavo mama yra tavo mama, jos tėtis yra jos tėtis, o jo tėvai atvyko iš Lietuvos. Tačiau tuomet gali tekti įrodyti, kad jie turėjo Lietuvos pilietybę.

Kai kuriems tai pavyksta gana lengvai, kitiems – sunkiau. Ir taip net lietuvišką pavardę per kelias kartas išsaugoję žmonės, norintys įsikurti Lietuvoje ir galintys įrodyti savo giminystės ryšį su šia šalimi, klumpa archyvuose, ieškodami vienos eilutės „lietuvis“.

Manote, kad yra ir lengvesnė išeitis? Taip, teisę atkurti pilietybę turi ir „lietuvių kilmės asmenys“. Ši eilutė yra paprastesnė, nes joje neminima pilietybė ar išvykimo iš Lietuvos terminai. Pakanka, jog bent vienas iš tėvų ar senelių būtų buvęs lietuviu ir pilietybės siekiantis asmuo pats save tokiu laikytų. Bet kaip įrodysite, kad jūsų senelis buvo lietuvis, jei jis gimė užsienyje?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Lietuvos vėliava
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Lietuvos vėliava

Jo dokumentuose jau bus tos užsienio šalies pilietybė, o tautybė apskritai gali būti ir neminima. Vėlgi, įrodyti senelio lietuvybę nėra taip lengva, net kai abu jo tėvai atvyko iš Lietuvos – reikia eilutės, patvirtinančios lietuvio tautybę. Ir nors kalbame apie teisę atkurti pilietybę, tokius įrodymus turi pateikti ir žmonės, kurie turi lietuviškų šaknų. Na, arba tiesiog nori gauti leidimą gyventi.

Ir tai – tik pavyzdys. Įstrigti biurokratiniuose voratinkliuose yra lengva, net kai viskas, ko nori, t. y. dirbti šalyje, iš kurios prieš 90 metų išvyko tavo proseneliai.

„Kaip lietuviškų šaknų turintis žmogus, gavau stipendiją ir Lietuvoje baigiau universitetą. Vėliau kurį laiką galvojau, ką noriu daryti ir iš karto nesirūpinau leidimu gyventi. Tuomet gavau darbo pasiūlymą ir nusprendžiau likti, tačiau vien darbo vietos tam nepakako, nes mano profesija nėra reta ar priskiriama aukštai kvalifikacijai. Migracijos specialistai pasiūlė paskambinti į Darbo biržą. Šios įmonės specialistė pateikė kiek kitokį pasiūlymą – susituokti su Lietuvos piliečiu. Į atsakymą „nejuokinga“ specialistė atsakė „bet taip yra“.

Mano kilmę įrodantys dokumentai, kurie man padėjo gauti stipendiją, ir faktas, kad mano senelis gimė lietuvių šeimoje, irgi nepadėjo. Trys migracijos skyriai, archyvas, notarai, vertėjai, skambučiai giminėms ieškant grafos „lietuvis“ – galiausiai leidimas gyventi buvo gautas, nors ta darbo vieta jau seniai buvo atitekusi kitiems“, – pasakojo lietuvišką prosenelių pavardę iki šiol nešiojanti mergina.

Tokiose situacijose net neaišku, ant ko reikėtų pykti. Kai prieš specialistų akis guldai laivų bilietus, gimimo bei santuokos liudijimus. Taip pat ir kitus dokumentus, įrodančius tavo tiesioginį ryšį su Lietuva, o šie tegali paklausti „kur įrodymai, kad tavo senelis laikė save lietuviu? Ar jo tėvai buvo Lietuvos piliečiai?“, norėtųsi kaltinti darbuotojus. Tačiau iš tikrųjų įstatymai nepalieka daug laisvės interpretacijai.

Kita vertus, pora užsieniečių pasakojo, kad Migracijos departamento skyriuose buvo susidūrę ir su piktais, tiesiog šaukiančiais darbuotojais. Į prašymus patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą kliūtį, klientai yra sulaukę šiurkštaus „tai tavo, o ne mano reikalas“.

123rf.com nuotr./Pasas
123rf.com nuotr./Pasas

Tačiau ne visos užsieniečių patirtys institucijose Lietuvoje buvo neigiamos.

„2015 metais nuėjau į banką atsidaryti sąskaitos. Gerai kalbu lietuviškai, bet tada dar neturėjau leidimo gyventi Lietuvoje. Banko darbuotojai padaviau pasą, kuriame buvo 6 mėnesių viza. Ji ėmė su manimi kalbėti, klausė, kaip išmokau lietuviškai, kur studijuoju. Ji atrodė labai laiminga, kad mergina iš Sakartvelo kalba lietuviškai. Ji man padėjo ir sąskaitos atidarymas man nieko nekainavo, nors žinojau, kad ne ES piliečiai, dar neturintys leidimo gyventi Lietuvoje, įprastai už tokias paslaugas turi sumokėti. Apie tai aš nieko ir neklausiau – buvau laiminga, kad tai nieko nekainavo. Kitą dieną mano draugė ėjo į tą patį banką ir už tą pačią paslaugą sumokėjo 50 eurų.“

Sąskaitos atidarymas ne ES piliečiams dažnai kainuoja dėl banko vykdomos patikros. Sunku pasakyti, kodėl istorijos autorei nereikėjo už tai mokėti. Dabar už tai tektų sumokėti iki 200 eurų. Taip pat ši suma nebūtų grąžinama, nepriklausomai nuo to, ar bankas nuspręstų atidaryti sąskaitą, ar ne.

Įsikūrimas kitoje šalyje dažnai nėra lengvas. Tačiau yra nemažai užsieniečių, kurie, įveikę visas kliūtis, įsikuria čia ir Lietuvoje kuria savo gyvenimus. Ir ta reiškia, kad gero jie čia suranda daugiau nei blogo. Vėliau su šypsena prisimena tokias istorijas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis