Žiniasklaidai išplatintame interviu, seserys pasakoja apie savo įspūdžius.
– Edita, kaip kilo sumanymas leistis į piligriminę kelionę? Kodėl pasirinkote būtent šv. Jokūbo kelią į Santjago de Kompostela miestą?
– Mintis, kad noriu nueiti šv. Jokūbo kelią, galvoje kirbėjo jau kelerius metus. Kasdieniniame gyvenime labai lengva įsisukti į rutiną, tad norėjosi atitrūkti, išbandyti save kitaip. Norą susipakuoti daiktus į kuprinę ir iškeliauti sustiprindavo draugai, kurie sugrįždavo iš šio kelio pasisėmę daug pozityvių patirčių. Tad šv. Jokūbo kelio pasirinkimą nulėmė draugų rekomendacijos, informacijos gausa ir maršruto ilgis.
– Kartu su seserimi sukūrėte socialinį projektą „Steps That Matter“, kuris tapo pagrindiniu kelionės tikslu. Papasakokite, apie ką jis?
– Projektas sujungė du mums svarbius dalykus – asmeninį iššūkį nueiti piligriminį žygį ir norą padėti tiems, kuriems dabar itin sunku. Įgyvendindamos savo norą norėjome padėti išpildyti dar trijų žmonių svajones – nuvežti šeima besirūpinančią paauglę Agnę prie niekada nematytos jūros, mažajam Dimai padėti kovoti su vėžiu ir pagelbėti sunkiau gyvenančiai senolei Onutei. Talpindamos savo kelionės įspūdžius tinklaraštyje visus kviečiame susipažinti su šių žmonių istorijomis ir, jei galite ir norite, prisidėti finansiškai, kad jų itin paprasti ir kasdieniški norai virstų realybe.
– Ar tai pirmoji Jūsų piligriminė kelionė? Ar ryžtumėtės dar kartą tokiai avantiūrai?
– Taip, tai pirmas toks mūsų žygis, kuris tapo didžiuliu fiziniu ir psichologiniu iššūkiu. Šiuo metu apie naują piligriminį žygį dar negalvojame, bet ir nesakome, kad tikrai niekada daugiau į tokį nebeisime. Kol kas dar norime leisti sau apmąstyti šį nuotykį, kuris, kaip ir projektas, dar tebesitęsia.
– Kaip apibūdintumėte piligriminės kelionės esmę ir tikslą? Galbūt pasiekus kelio galą, suvokimas, kas iš tiesų yra piligriminė kelionė, kažkaip pasikeitė?
– Ėjimą piligriminiu keliu pirmiausiai laikome iššūkiu sau – nesiejame jo su religine piligrimyste. Mums tai asmeninė patirtis bei galimybė siekiant tikslo padėti ir kitiems. Šv. Jokūbo keliu kiekvienais metais eina šimtai tūkstančių žmonių, kurių kiekvienas turi savo motyvaciją. Kai kas eina, kad pabėgtų nuo rūpesčių, kai kas eina, nes įprato tai daryti per daugelį metų, kiti tam, kad atrastų save ar sustiprintų tikėjimą. Taigi šv. Jokūbo kelias yra vieta, kur žmonės ieško savęs ir įgyvendina savo tikslus.
– Kiek laiko truko Jūsų kelionė? Kiek kilometrų įveikėte pėsčiomis?
– Ėjome 31 dieną, pėsčiomis pagal oficialiai išduotą sertifikatą nuėjome 799 kilometrus. Nors turint galvoje nedidelius paklydimus, galėtume kalbėti ir apie daugiau. Žygį pradėjome Prancūzijoje, o baigėme Ispanijoje.
Kai kas eina, kad pabėgtų nuo rūpesčių, kai kas eina, nes įprato tai daryti per daugelį metų, kiti tam, kad atrastų save ar sustiprintų tikėjimą.
– Papasakokite, kaip atrodė įprasta diena kelionės metu?
– Keldavomės anksti, apie 5 valandą ryto. Greitai susiruoši, sočiai papusryčiauji ir apie 6 valandą ryto išeini. Ir eini, eini, eini. Jei rasdavome miestelių, kuriuose dirbdavo kavinės, apie 10–11 valandą sustodavome antrųjų pusryčių – labai norėdavosi šiltos kavos ir maistingo užkandžio. Kelyje nuolat sutinki žmonių – bendravimas niekada nesibaigia. Kartais apsikeiti tik keliais sakiniais, o kartais kartu su sutiktaisiais eini kelias dienas.
Dienos maršrutą stengdavomės baigti iki 15 valandos – tokiu metu dažniausiai pasiekdavome nakvynės vietą. O tuomet norėdavosi tik į dušą ir ištiesti kojas. Šiek tiek pailsėjusios išeidavome apsidaryti po apylinkes. Dažnai su kitais keliautojais ruošdavome bendrą vakarienę ir pavakarodavome. O apie 22–23 valandą jau labai norėdavosi miego.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
– Pirmiausiai sveikatos aspektas – buvo dienų, kai dėl kelio sudėtingumo ir nuovargio užsibrėžtą atstumą įveikdavome tik valios pastangomis. Kartais tekdavo keisti planus bei trumpinti maršrutą. Iššūkis buvo ir eiti Ispaniją svilinusios karščio bangos laiku – kaip tik tomis dienomis dėl operatorių veiklos sutrikimo porai dienų likome be telefoninio ryšio – tuomet sprendi klausimą, ką daryti, juk prireikus negali net išsikviesti pagalbos. O kur dar miesteliai, kurių paprasčiausiai nerandi, parduotuvės ir vaistinės, kurios neveikia ar neegzistuoja bei nuklydimai iš kelio.
– Kokius svarbiausius daiktus būtina pasiimti į piligriminę kelionę?
– Individualiai pritaikytus batus, patogią ir patikrintą kuprinę, miegmaišį, rankšluostį, kojines, tinkamą sportinę aprangą, būtiniausius vaistus, vandenmaišį, peilį, kepurę, grynųjų pinigų, dokumentus, nešiojamą kroviklį ir, žinoma, fotoaparatą atstojantį telefoną. Na, o viską, ko trūksta, galima nusipirkti didesniuose miestuose.
– Nors piligriminės kelionės siejasi su atitrūkimu nuo didmiesčių šurmulio ir kasdienių patogumų, visgi sakote, kad turėti telefoną kelionėje yra svarbu. Kelionės metu bendradarbiavote su kompanija „Samsung“, tad kuo išmaniosios technologijos žygio metu pasitarnavo Jums?
– Kelyje telefonas tikrai tapo geriausiu mūsų palydovu ir draugu. Kadangi stengėmės kiek įmanoma sumažinti ant pečių nešamų daiktų kieki, turėjome labai apgalvoti, ką pasiimti iš technikos. Mūsų kelionė neatsiejama nuo socialinio „Steps That Matter“ projekto, tad buvo aišku, jog ne tik fiksuosime akimirkas, bet ir nuolat talpinsime informaciją socialiniuose tinkluose, atrašysime elektroninius laiškus ir netgi rašysime straipsnius.
Ne visur žygio maršrutas buvo sužymėtas aiškiai, tad tikrinti kryptį išmaniuoju telefonu teko gana dažnai.
Būtent tuomet mūsų akys dėl geros nuotraukų kokybės ir didelės atminties kortelės nukrypo į „Galaxy S9“ telefoną. Telefono navigaciją su žemėlapiais taip pat laikome nepakeičiamais žygio pagalbininkais – ne visur žygio maršrutas buvo sužymėtas aiškiai, tad tikrinti kryptį išmaniuoju telefonu teko gana dažnai.
– Kokias pagrindines „pamokas“ išmokote kelio metu? Jei dar kartą leistumėtės į piligriminį žygį, galbūt kažką planuotumėte kitaip?
– Galime tik pasidžiaugti, kad kelionei pasiruošėme gerai – pasiėmėme tinkamą kiekį daiktų, apsirūpinome svarbiausia technika. Pamoka yra ta, kad tokioje kelionėje reikia tikėtis visko, nieko ir bet ko. Tai reiškia, kad gali skaityti ir ruoštis, kiek tik nori, bet vis tiek bus staigmenų. Tiesa, tikrai galėjome dar daugiau pasiskaityti apie šiaurės Ispanijos specifiką ir šiek tiek pasimokyti ispanų kalbos.
– Kokius įspūdžius ir patirtis Jums atnešė ši kelionė? Kodėl rekomenduotumėt leistis žygį ir kitiems?
– Daugybę naujų pažinčių, geresnį savęs supratimą, žinojimą, kiek gali, ir netgi ko nori. Tai puikus fizinių galimybių patikrinimas. Tai testas, kuris parodo, kaip elgiesi ir kaip sprendi problemas neįprastose situacijose, kaip prisitaikai prie aplinkybių. Kelią rekomenduotume tiems, kurie nori išbandyti save, pasitiki savo jėgomis bei yra pasirengę kasdien susidurti su staigmenomis ir nežinomybe. Taip pat galime garantuoti – Jūsų istorija bus išskirtinė, nes patirtis ir situacijas kiekvienas patiria ir parsiveža itin skirtingas.