Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook ir Instagram, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Besižavintys architektūra atras autentiškų statinių su išskirtiniais dizaino sprendimais, trokštantys kažko įkvepiančio – išvys tikrą rojų primenančių kampelių, panašesnių į tobulai suredaguotą nuotrauką nei realybę, o tikri gurmanai pamalonins savo skonio receptorius gardžiais Kanarų virtuvės šedevrais.
Kanarų salose galima nusipirkti šviežių jūros gėrybių. Pas mus jos atitirpintos, o čia – šviežios. Be galo geras skonis, kuomet pagautos ir parduodamos tiesiai iš jūros. Aštuonkojai, kalmarai ar įvairios kriauklės – viskas šviežia. Net nekalbu apie žuvį – jos čia galima gauti tikrai įvairios. O prekybos vietose jas ne tik išdarinės, tačiau ir supjaustys.
Viena gražiausių vietų saloje – nacionalinis Garajonay parkas. Viskas čia tiesiog užgniaužia kvapą: tiek bekraščiai uolynai, apie kadaise tekėjusias lavos versmes bylojantys magmos likučiai, tiek ir gaivia dulksna nuolatos apgaubti miškų klodai, bananais pasipuošusios palmės, svaiginantys lauramedžių aromatai, taip maloniai glostantys uoslę, kad norisi tokį ore dvelkiantį kvapą pasiimti su savimi ir juo mėgautis kiekvieną akimirką. Ir tai toli gražu ne visas gėris.
Ypač įspūdingai atrodo visai šalia praplaukiantys debesys, kuriuos tiesiog gali paliesti ranka. Jausmas lyg būtum pakilęs kažkur aukščiau žemės, nors tuo pat metu tvirtai stovi ant paviršiaus, išties sukuria magišką atmosferą bei dovanoja nekasdienes patirtis.
Augalai gauna drėgmę iš debesų per samanas, užaugusias ant medžių šakų. Kadangi čia nedažnai lyja, todėl vandenį augalai tiesiogiai pasiima iš oro. Skirtingai nei Lietuvoje, samanų ant žemės yra netgi daug mažiau negu aukštai ant medžių.
La Gomera yra viena gražiausių Kanarų vulkaninių salų. Ji yra trečia jauniausia pagal susiformavimą Kanaruose. Ugnikalnis, suformavęs salą, nustojo veikti maždaug prieš 3 milijonus metų.
La Gomeros diametras – tik 22 kilometrai. Aukščiausias taškas yra 1500 m virš jūros lygio. Dabar čia gyvena apie 22 tūkstančius gyventojų. Visą salą galima pervažiuoti nesustojus prie šviesoforo, nes jų iš esmės nėra.
Iki šiol mokslininkai negali susitarti, iš kur kilo pirmieji La Gomeros gyventojai. Galime būti tikri, kad finikiečiai, kilę iš to, kas šiandien vadinama Kadizu, buvo drąsūs jūreiviai, kurie tyrinėjo Atlanto vandenyną tarp 1100–800 m. ir tikriausiai buvo tie, kurie atrado Kanarų salas.
Pirmieji naujakuriai atsikėlė į La Gomerą 5000 m. Pr. Kr. Neaišku, ar jie kilę iš Šiaurės Afrikos berlanų genčių, ar jie buvo megalitinės kultūros dalis.
Taip pat svarstoma, kad senovės salos gyventojai, dar vadinami „guančais“, neturėjo kontakto nei su Afrika, nei su kaimyninėmis salomis. Jie taikiai gyveno akmens amžiaus kultūroje. Dažniausiai tai buvo ūkininkai ir piemenys, kurie taip pat išsilaikė žvejodami.
La Gomeros palikuonys garbindavo savo Dievą, vadinamą Orahan. Salos centras ir pati aukščiausia kalno viršūnė tarnavo kaip pagrindinė šventovė. Mokslininkai šiose vietose dabar randa įvairių religinių atributų ar altorių, ant kurių protėviai aukojo ožkas ar avis. Beje, į šias vietas jie taip pat spruko, kuomet XV a. kovėsi su užkariautojais ispanais.
Įdomus faktas, kad saloje anksčiau gyvenę guančai naudodavo švilpimą kaip komunikavimo būdą, vadinamą Silbo Gomero. Jų švilpimas buvo girdimas net trijų kilometrų atstumu. Ši kalba gyvavo nuo pat Romėnų laikų.
Atvykę ispanai adaptavo švilpimo kalbą, ir ją dabar kartais galima išgirsti švilptelnant kaimelių gyventojams. Vietinė valdžia stengiasi, kad mokyklose ši kalba būtų gaivinama ir mokiniai žinotų bent kelis švilpimo kalbos pagrindinius elementus.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook ir Instagram, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
