Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Šiandien einu į džiungles su moterimis gaudyti vorų, žiogų, varliauti ir vabalauti! Gaudysime viską, kas juda.
Nardau tarp džiunglių paskui šeimininkę ir vos spėju filmuoti, ką ji pagauna. Tai vorą, tai žiogą ilgaūsį… Tikrina sausus lapus, kelmus. Ir viskas dedama į jos krepšį. Jei randa valgomųjų lapų, irgi pasiima. Tačiau visai kompanijai šio kiekio neužtektų pavalgyti, todėl kartu su vyru kapoja medį ir renka ten gyvenančius nežmoniško dydžio vabalus, lervas bei lėliukes, kurios atrodo kaip iš filmo „Svetimas prieš grobuonį“. Viskas su pasigardžiavimu eis į pilvą. Vaikas su varvančia seile padeda sutvarkyti vabalus, t. y. nusukioja kietas kojas ir ūsus. Vakare šeima vėl maitinasi šiandienos laimikiais, o aš šį kartą tik stebiu.
Vakare visi sėdime prie laužo ir bendraujame vedlio pagalba. Pasakoja apie vienintelius savo gyvūnus – šunis ir kiaules. Šunis pasitelkia medžioklei. Kiaules skerdžia tik ypatingomis progomis. Jos dovanojamos per vestuves ar specialiems ritualams. Nuotakos kaina – 4 kiaulės. Vedlys man išvertė, ko manęs klausė šeimininkas. Pasirodo, man siūlė savo dukrą kaip antrą žmoną už maždaug 2 000 eurų (keturių kiaulių vertė). Apmąsčiau šį pigų pasiūlymą, tačiau atsisakiau. Didžiausios investicijos yra po vedybų.
Pasirodo, man siūlė savo dukrą kaip antrą žmoną už maždaug 2 000 eurų (keturių kiaulių vertė).
Aš pastebėjau, kad jo dukros man visą dieną keistai šypsojosi, taip pat vakare peržvelgęs nuotraukas, bet net nesupratau kokiu tikslu. Moterys čia sutuokiamos anksti, dažniausiai prasidedant menstruacijoms. Vyrai veda kiek vėliau, t. y. iki dvidešimties. Po vestuvių mergina jau laikoma suaugusia moterimi. Jie stengiasi šviesti savo vaikus, pasakoti apie gamtos pusiausvyrą, jos reikšmę, sveikatą, seksualumą, perduoti turimas žinias apie aplinkinį pasaulį.
Kitą dieną išsiruošiam į svečius pas kitą Korowai šeimą pasikviesti vakarėliui. Neilgas žygis per džiungles su labai skausmingu įkandimu į plaštaką, ir aš jau svečiuose. Stengiausi neliesti, nesikasyti ir neverkti, tad užtirpusią ranką pradedu jausti po 5 minučių. Kito kaimelio medžio namelis yra dar aukščiau nei mano šeimos. Apėjau, pasigrožėjau. Čia gyvena du vyrai ir moteris.
Korowai statosi savo namelius medžiuose iki 15 m aukščio. Jie tai daro norėdami apsiginti. Anksčiau tai buvo svarbu, nes kiti klanai grobdavo moteris ir vaikus vergijai ar kanibalams vietoj maisto. Aukščiau pakeltas namukas saugo juos ir nuo piktųjų dvasių, kurios gyvena ant žemės. Taip pat naudinga namuką turėti aukščiau dėl mažesnio kiekio vabzdžių ir nuolatinio lietaus.
Namelius jie stato ant nukirstų medžių kamienų su papildomomis atramomis. Grindys gaminamos iš lentų, sienos – iš Sago medžių minkštos žievės, stogas – iš palmių lapų, o visi mazgai surišti ratano lianomis. Kopėčias daro iš išskaptuoto bambuko.
Jeigu namelis susidėvi, jo neremontuoja. Dažniausiai namelis tarnauja tiek, per kiek laiko jie nualina aplink esančią aplinką, t. y. iškerta Sago medžius maistui, išgaudo žvėris ir t. t. Vėliau kraustosi į tolimesnes teritorijas ir statosi naują namuką. Prieš statydami naujoje vietoje namą atlieka ritualus piktosioms dvasioms išvaryti.
Artėjant paskutiniajam mano vakarui gentyje susirenka abiejų kaimų gyventojai ir atsisveikina šokdami. Moterys baigia gamintis sijonus ir visa Korowai bendruomenė sėda prie laužo bei ruošia valgį. Padedu jiems ruošti Sago miltus ir kirminus. Vieni kitiems siūlo maistą, taip pat deda kitai šeimai išsinešti. Labai viskas draugiška ir bendruomeniška. Pastebėjau, kaip jie mėgsta valgyti kirminus. Jei siūlo blyną be kirmino, tai jo atsisako, o jei su kirminu, tuomet mielai įsideda į burną.
2006 m. australų televizijos kanalas „60 minučių“ filmavo gentyje filmą. Po poros dienų filmavimo prie jų priėjo genties atstovas ir pasakė, kad jo 6 metų sūnėnas laikomas raganiumi ir jam kyla pavojus būti suvalgytam kanibalų. Filmo komanda atsisakė padėti. Tačiau po kurio laiko jie nusprendė vaiką išvežti iš vietovės. Indonezijos valdžia uždraudė jiems kištis. Kol filmavimo komanda nespėjo vaiko išvežti, ji buvo išsiųsta iš džiunglių į didmiestį sakant, kad turi problemų su vizomis.
Yra šaltinių, kad gentis praktikuoja kanibalizmą iki šių dienų. Tačiau antropologai įtaria, kad šeimos, kurios yra susidūrę su išoriniu pasauliu, to nedaro. Anksčiau klanai konfliktavo tarpusavyje dėl vagysčių, žudynių ar piktųjų burtų. Kanibalizmo ritualas išsivystė kaip keršto forma ir bausmė piktiesiems šamanams. Apkaltinti žmonės būdavo nužudomi, kūno dalys padalijamos visam klanui ir suvalgomos.
Dabar vyrai atsakingi už šeimų saugumą ir stengiasi nekonfliktuoti, nes Indonezijos valdžia uždraudė kovoti pasitelkiant smurtą baimindamasi, kad vėl gali prasidėti kanibalizmas. Vakare vedlio pagalba paklausiau šeimininko, ar jis yra praktikavęs kanibalizmą. Šeimininkas atsakė, kad jis yra praktikavęs, tačiau jo vaikai to nedarė. Į platesnes kalbas nesileido ir neatsakė į mano klausimą, koks žmogaus skonis.
Vakare paklausiau šeimininko, ar jis yra praktikavęs kanibalizmą. Šeimininkas atsakė, kad jis yra praktikavęs, tačiau jo vaikai to nedarė.
Šį rytą tenka atsisveikinti su gentimi. Padovanoju savo marškinėlius. Mano rankose atsiduria kiaulių dantų karoliai. Man išeinant gamta verkia – lyja. Aišku verkė ir man ateinant... Tas pats kelias atgal ir valanda laiko valtimi iki kito mažiau šlykštaus kaimelio nei Mabulas.
Šis kaimelis savotiškai įdomus. Čia mokykla veikia ir yra lentų takelis. Nereikia klampoti per purvą. Greitai prieš sutemstant apeinu teritoriją ir matau, kaip suplaukia valtys į prieplauką. Grįžta iš žvejybos tėvai su vaikais, t. y. tie, kurie nieko nepagavo. Vieni parsitempia glėbius pagalių malkoms, kiti – žuvies, tuščius tinklus ar nušautų paukščių.
Kitą dieną septynias valandas plaukiu atgal į Dekai miestelį. Pakeliui upėje sustojame prie senyvo amžiaus moters. Ji sužvejojo ir mums pardavė tris dideles žuvis vakarienei. Kitą rytą susiduriu su nauja problema. Važiuojant į oro uostą kelias pilnas žmonių, nuverstų medžių ir dega ugnis, nes vyksta riaušės. Visur daug kareivių ir policininkų. Vedlys liepė atsistoti, kad kareiviai matytų, jog sunkvežimyje turistas. Tik tokiu atveju pavyks pravažiuoti.
Šiaip ne taip pareigūnai praskirstė kelią, ir pavyko pravažiuoti. Tačiau nuvykus į oro uostą problemos nesibaigė. Nėra lėktuvo. Jis turėjo atskristi iš kito miestelio, tačiau sužinojus, kad čia riaušės, jis neatvyko. Už trijų valandų lėktuvas pasirodė. Ir aš sėkmingai sėdžiu lėktuve, žiūriu per langą ir skaičiuoju neišdildomus įspūdžius, kuriuos patyriau Korowai gentyje.
Nusileidęs sužinojau, kad prasidėjo rimti protestai ir riaušės visoje Vakarų Papua. Riaušininkai sudegino daug pastatų, tarp jų ir valdžios rūmus. Protestuotojai buvo nepatenkinti valdžia ir reikalavo Papua nepriklausomybės. Kaip tik šią dieną buvo švenčiama Indonezijos nepriklausomybė nuo olandų, todėl galėjau stebėti didmiestyje mokyklinius paradus. Šalies vyriausybė po kelių dienų atjungė internetą ir nusiuntė kariuomenę į Vakarų Papua miestelius. Pačiu laiku baigiau savo ekspediciją!
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
