Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Gentyje gyvena apie 3 tūkst. žmonių. Kai 1970 m. antropologai aptiko Korowai gentį, ji nežinojo nieko apie aplinkinį pasaulį.
Gentis tiki daug įvairių dievų, kurių pagrindinis – raudongalvis dievas Gimigi. Tai – dvasia kūrėja. Kai įvyksta kokių nors nelaimių ar nesėkmių, jie aukoja kiaules savo protėvių vėlėms. Savo vaikams jie seka daug pasakų, pasakoja apie užkalbėjimus, burtus ir kitokius totemus. Gentyje tikima, kad visata pilna įvairių dvasių, o protėvių vėlės juos saugo. Taip pat jie tiki reinkarnacija. Dar vis labai sunkiai atsisako savo religijos, nors ir 1990 m. buvo pakrikštyti.
Šeima, kuri mane priėmė, nėra didelė. Ją sudaro tėvas su mama, dvi vyresnės dukros, kurioms 15 ir 17 metų, bei mažylis pagrandukas. Vyras nuolatos šypsosi ir yra labai draugiškas. Vaikšto visą laiką nuogas, tik prisižiūri savo „daikčiuką“. Nežinau, kaip anatomiškai papasakoti, bet, paprastai sakant, savo penio vidinę kietąją dalį susikiša giliai vidun į minkštąją odos dalį ir galiuką užsiriša žole, kad niekas neįlystų. Jeigu nori šlapintis, žolelę nusimeta ir paskui užsiriša naują.
Mama – tikra energijos bomba. Nuolatos juda, bendrauja, šypsosi, juokiasi. Vaikšto prisidengusi tik sijonu iš žolių. Nešikų gretose yra jų giminių, todėl visiems smagu čia ateiti. Šeimininkai iš karto puola visus atėjusius vaišinti trintų Sago palmių miltų blynais ir upės vandeniu. Mane pakviečia užsiropšti į aukštąjį namelį, kuriame jie gyvena. Prieš man lipant per iškapotą bambuko kartį, ją šeimininkas apačioje tvirčiau pririša, kad vėliau nereikėtų kepti 90-ies kilogramų lietuviško blyno.
Namelis medyje yra padalytas į dvi dalis. Viena pusė vyrams, kita – moterims su vaikais. Vyrų tvarkinga dalis, kur yra mažai daiktų ir laužavietė. Moterų pusė nukrauta įvairiausiais rakandais, o laužavietė yra vidury kambario. Laužą kuria ant lentų, užpiltų smėliu ir apdėtų akmenimis. Smėlis neleidžia lentoms užsidegti.
Namelyje ant lubų prikabinėta suvalgytų gyvūnų kaulų. Korowai genties žmonės, suvalgę mėsą, niekada neišmeta kaulų. Duoti juos gyvuliams, šunims ar išmesti yra blogas ženklas, todėl jais nukabinėja visus savo namukus. Galima rasti tikrų įdomybių: vėžlių kiautų, beždžionių kaukolių ar įvairių žuvų.
Šeima laiko tris šunis, kurie visą laiką praleidžia medžio namuke ir patys nulipti negali. Jeigu šeimininkai eina kur nors į mišką ir jų nepaima, tai vyksta tikras staugimo choras. Taip pat standartiškai po namuku laikomos kiaulės. Ir visi maisto likučiai ar lapai keliauja pro grindų tarpus tiesiai joms. Kiaulės nėra aptvertos ir laisvai išeina į džiungles ieškoti maisto, kurio čia apstu. Ar parausti, ar suėsti kokį lapą arba kotą.
Šeima laiko tris šunis, kurie visą laiką praleidžia medžio namuke ir patys nulipti negali.
Kieme auga ananasai ir bananai. Aš apsistosiu palapinėje, kuri bus žemesniame namuke. Grindys braška, kai vaikštau. Todėl džiaugiuosi, kad esu žemai. Turiu tinkliuką nuo uodų, bet, nors ir karšta, renkuosi palapinę, nes į ją neturėtų įšliaužti gyvačių, kurių čia apstu.
Kitą rytą su Korowai šeima išėjau daryti spąstų žuvims. Juos darė labai įdomiai. Nusikirto palmės lapą ir jį supynė, padarė krepšį. Tuomet susirado termitų lizdą ir su mačete jį susmulkino į gabalus. Juos sutrupino į krepšius. Termitų pilnas palmių puodynes įkišo į upę ir paliko parai. Žuvys įplaukia į vidų, ėda termitus ir ramiai sau saugiai tūno kurį laiką viduje.
Kitą dieną patikrinom spąstus, jie buvo tušti. Nieko tokio, nes naktį viena iš dukrų su mano prožektoriumi pagavo upėje dvi dideles gyvatgalves žuvis. Pietūs buvo labai gardūs. Beje, anksčiau jie gaudydavo ir krokodilus, tačiau dabar juos sumedžioti labai sunku, nes mažai liko.
Anksčiau jie gaudydavo ir krokodilus, tačiau dabar juos sumedžioti labai sunku, nes mažai liko.
Nauja diena – nauji darbai. Iš džiunglių pasirodo jaunas raumeningas vyras su moterimis. Šis stipriosios lyties atstovas turi tris žmonas. Jis kartu su mano lankoma šeima eina kirsti Sago medžio (valgomoji palmė). Nuo jo veido šypsena niekuomet nedingsta kaip ir nuo šeimininkės. Paeiliui visi trys kertame palmę ir greitai guldome ją ant šono. Vyrų darbas – nukirsti ir atverti palmės vidų. O viduje yra tai, ką jie valgo.
Už poros valandų palmė būna atvira, ir moterys gali kibti į darbą. Dabar jos turi susmulkinti viduje esančią palmės medieną į kuo mažesnius gabalėlius. Tam naudoja savotišką ilgą plaktuką/kirtiklį metaliniu antgaliu. Aš taip pat pabandau ir prisidedu prie savo vakarienės gamybos. Tuo metu vyrai baigę darbą ilsisi. Vaikas, kuris visur eina kartu, pasiima mačetę ir švaistosi visur, kur papuola. Tai į lapą, tai į kokį medį. Mama vieną kartą atėmė mačetę, bet tuoj jai nuėjus dirbti ir nusisukus vaikis vėl švaistosi. Aš negaliu žiūrėti, kaip vos pakeliantis mačetę vaikis ja mosikuojasi ir gali susižaloti.
Kai vyrai nusprendžia, kad pakaks dykaduoniauti, eina valgyti skaniausios palmės dalies, t. y. viršaus. Viršūnėje, t. y. toje vietoje, kur pradeda dygti lapai, yra labai skani dalis – minkštasis kamienas. Prisikertame pastarojo gabaliukų ir ragaujame visi. Ir iš tikrųjų tai labai skanu. Primena lazdyno riešutus, kai jie dar jauni ir visiškai nesubrendę. Tik čia daug geriau, nes galima kimšti pilna burna ir nereikia vargti lukštenant po vieną riešutėlį. Atsikirtai gabalą, ir į burną!
Po kurio laiko, kai moterys baigia smulkinti medieną, nusirenku nuo rankų kirmėles, dėles ir einu pažiūrėti, ką jos ten gaminasi. O gi ima riestą lapo kotą ir darosi lovelius. Prisiberia smulkintos medienos, semiasi stovintį pelkės vandenį ir perplauna medienos gabaliukus. Taip išgaunami Sago miltai, kurie ir yra jų pagrindinis maistas. Perplauta mediena išmetama, o miltai lieka lovio dugne. Po gerų poros valandų darbo moterys pasigamina apie penkis kilogramus šlapių miltų. Vėliau juos džiovina ir iš jų ant ugnies kepa blynus. Dvi šeimos sutartinai besišnekučiuodamos ir besijuokaudamos dirbo apie penkias valandas. Be mano pagalbos turbūt būtų dirbę šešias valandas. Juokauju! Turbūt keturias. Ir kiekviena šeima pasigamino maisto savaitei.
Naktis buvo įprasta – pliaupė tropinis lietus, o miego buvo nedaug. Šiandien einu su šeima toliau nuo namų spęsti spąstų laukinėms kiaulėms. Iš pagalių padaro sunkų dangtį, kuris pastatomas ant gyvūnų tako. Jis užkrenta, kai kiaulė pajudina virvutę. Taip pat einame rinkti Sago kirminų.
Šeimininkas su kirviu sukapoja prieš mėnesį nukirsto palmės medžio kelmą, kuriame jau prisiveisę aibė milžiniškų kirminų. Didesnius deda į krūvą, mažesnius suvalgo iš karto. Kartu su mumis keliavęs vaikas suvalgė net tris. Kol dar nemačiau kirmino dydžio, galvojau paragausiu ir aš. Tačiau kai išvydau jį gyvą ir besiraitantį, nedrįsau to padaryti.
Per porą valandų genties atstovai iš kelmo prisirinko gal kilogramą kirminų. Parsinešame viską namo, ir dabar jau bus šventė. Prieš vakarienę moterys gaminasi sijonus. Grįždamos iš džiunglių prisirinko tam skirtų lapų. Todėl dabar juos smulkina į plonus siūlelius ir ruošia medžiagą sijonams gaminti.
Kol dar nemačiau kirmino dydžio, galvojau paragausiu ir aš. Tačiau kai išvydau jį gyvą ir besiraitantį, nedrįsau to padaryti.
Sutemus lipu aukštyn į namuką. Turbūt net nesakysiu, kaip „jauku“ tai daryti, kai viskas braška. Moterys deda ant lapų Sago miltus ir per vidurį kirminus. Lapą susuka ir deda ant ugnies. Po dešimties minučių vakarienė paruošta. Per sieną perduoda vakarienę vyrams ir šio kasdienio gardėsio pasiūlo man. Ragauju ir blyno, ir kirmino. Blynas sausiausias, kurį valgiau gyvenime, tačiau turi savitą skonį ir yra šiek tiek tamprus. O kirminas paskanina blyną išsiliejusia „grietinėle“. Savotiškas skonis ir kirmino, kurio odelė tampri. Antro jau nenorėčiau. Tiesiogine to žodžio prasme, dabar pilve turiu kirminų.
Suprantu, kodėl šio kaimelio gyventojai juos valgo tik mažus – nes jie mažiau tamprūs. Didesnius sunku sukramtyti net keptus. Kirminus jie labai mėgsta, be to, tai – baltymų šaltinis. Paukščių ir džiunglių gyvūnų jau mažai likę, nes viską suvalgė. Be to, reikėtų eiti labai toli, kad kažką galėtų susimedžioti. Net paukščiai rytais tyli. Arba bijo, arba jų nebėra.
Labas rytas, išsimiegojau neblogai. Pilve niekas nejudėjo ir nereikėjo naktį lakstyti į džiungles. Todėl galiu teigti, kad vakarienei kirminai tiko.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
