Pasiteiravus, kokios emocijos užklupo pasitinkant Aurimą čia, Lietuvoje, V.Kazlauskas teigė, kad labai geros: „Labai geros emocijos, labai džiugu, kad sutikom, kad sėkmingai perplaukė. Tapo Lietuvos didvyriu.“
Paklaustas, ar prisimena tą dieną, kai Aurimas pasakė turintis planą perplaukti Atlantą, V.Kazlauskas sakė, kad tada šeimą ištiko šokas: „Tada mums buvo šokas, truputį be žodžių, visi nutilom, pritilom... Užtruko laiko, kol perpratome tai, ką jis pasakė.“
Aurimo senelis patvirtino tą patį, ką sakė ir keliautojo tėvai, – jei Aurimas ką nors sumano, jo atkalbėti neįmanoma.
„Jo jau neatkalbėsi, neįmanoma. Jis, ko nori, to siekia ir pasiekia. Atkalbėti net nebuvo jokių šansų“, – į klausimą, ar išgirdus tokią idėją nesinorėjo anūko perkalbėti, atsakė Aurimo senelis.
Paprašytas pasidalinti, iš kur ta Aurimo drąsa ir užsispyrimas, ar toks jis buvo nuo mažens, V.Kazlauskas teigė, kad tikrai taip – visada siekdavo savo tikslų, ir pasidalijo, kas, jo manymu, anūkui įskiepijo tokią drąsą:
„Jam tos drąsos įgauti padėjo karatė. Šis sportas jam davė tokią ištvermę ir tvirtą charakterį.“
Aurimo senelis pasakojo, kad per tą laikotarpį, kai anūkas plaukė, labiausiai pergyveno Aurimo mama – V.Kazlausko dukra Inga:
„Mama tikrai labai pergyveno, labiausiai iš visų mūsų tikriausiai, nes yra mama. Be to, ji nesutiko jo Majamyje, buvo tik tėtis.“
Pasiteiravus, kaip šeima planuoja praleisti likusią dieną, Aurimo senelis sakė, kad visi kartu vyksta pas juos (senelius – red.) namo, ruošiasi papietauti, pabendrauti, pasidžiaugti anūko pasiekimais ir tuo, kad sveikas grįžo namo.
