– „Raudonas ir žalias. Taivanas“ yra antroji jūsų parašyta kelionių knyga. Kodėl pasirinkote Taivaną – lietuviams mažai žinomą ir lankomą šalį?
– Tikrai negalėčiau sakyti, kad šalį kažkokiu būdu rinkausi. Manau, buvo kaip tik atvirkščiai – Taivanas pasirinko mane. Kai 2003 m., dar būdamas studentas, ten nuskridau pirmą kartą iš Japonijos ir keliavau kartu su draugais išilgai per visą salą, vieną akimirką viešbutyje Taidžonge supratau, kad kažkada norėčiau parašyti knygą apie šią šalį. Kupiną sodrios rytietiškos egzotikos, ir pietietiškos šilumos. Šalį, kurią netikėtai pamilau...
Prireikė 15 metų, kad knyga susigulėtų ir pasiruoštų. Per tą laiką teko šioje saloje pabūti dar ne kartą: keliauti, vėliau važiuoti megzti santykių, skaityti paskaitų ir pranešimų. Ir kiekvieną kartą Taivanas man palikdavo malonų įspūdį, pirminiai įspūdžiai apaugo naujomis patirtimis. Visa tai ir susidėliojo į taivanietiškas salotas, kurias ir siūlau paragauti knygoje.
Tiesa, nenorėčiau savęs laikyti Taivano ekspertu. Jeigu atvirai, visus tuos 15 metų laukiau, kol kas nors, ten išgyvenęs ilgesnį laiką, mokąs kalbą ir gerai įsigilinęs į vietos kultūrą, lietuviškai parašys knygą apie šią šalį. Na, nesulaukiau... Todėl galiausiai turėjau pabaigti savąją.
– Įdomus knygos pavadinimas – ką simbolizuoja raudona ir žalia spalvos?
– Kiekviena šalis, su kuria turiu artimesnį santykį, man asocijuojasi su tam tikrais spalvų deriniais, netgi specifiniais kvapais ar skoniais. Logiškai to negalėčiau paaiškinti, nors kartais tos asociacijos yra labai stereotipinės. Pavyzdžiui, Japonija man yra tarsi nespalvotas kino filmas, perteikiantis visą įmanomą pilkų atspalvių vaivorykštę. Korėja – šaltoki šiaurietiški melsvai žali potėpiai, tarsi dančiongo tapyboje. Lietuva – šiltai žalia... Na, o Taivane aš stebiu ryškų raudonos ir žalios kontrastą, kuris slypi šventyklų puošyboje, interjeruose, žmonių charakteriuose...
Jei atvirai, knyga prasidėjo nuo pavadinimo. Jį žinojau pradėjęs rašyti ir nebuvo nė karto, kad suabejočiau juo.
– Taivanas oficialiai priklauso Kinijai. Kiek šį šalis paveikė Taivano kultūrą?
– Taivanas kultūriškai yra Kinijos civilizacijos dalis. Taip, kaip Pietų ir Šiaurės Korėjos yra tos pačios Korėjos dalis, nepaisant politinių doktrinų, pakraipų ir deklaruojamų vertybių.
Taip, Taivano kultūra turi nemažai išskirtinių bruožų nuo vadinamosios žemyninės Kinijos. Ji formavosi seniesiems gyventojams aborigenams maišantis su XVII–XVIII a. iš žemyno paplūdusiais kinais. O kur dar portugalų, ispanų, olandų ir japonų bandymai atnešti savo kultūrą, palikę tam tikrus pėdsakus šalies istorijoje. Tai nuaudė savitą kultūrinį audinį, kurį galime įvardinti taivanietiška kultūra.
Tačiau nepamirškime, kad visa Kinijos civilizacija, savo teritorija prilygstanti Europai, yra labai įvairi. Kiekvienas regionas Kinijoje kalba skirtingomis šnektomis, turi skirtingas tradicijas, papročius, tapatybes ir istoriją. Tai yra civilizacija, kuri apsimeta valstybe. O Taivanas yra tiesiog viena iš šios milžiniškos civilizacijos atplaišų, kuriai per pastarąjį šimtmetį likimas lėmė turėti labai savitą politinį statusą.
– Kokius ypatingus objektus, vietas Taivanas gali pasiūlyti keliautojams?
– Neretai pristatydami šalies objektus mes pradedame nuo pasaulio paveldo paminklų. Taivanui čia nepasisekė. Nebūdamas pripažinta valstybe, jis negali teikti paraiškų UNESCO, nors turi nemažai objektų, kurie atitiktų pasaulio paveldo kriterijus. Į salos įspūdingiausiųjų penketuką dėl skirtingų priežasčių turbūt patektų Nacionalinis rūmų muziejus, senieji Tainano pastatai, Ali kalno apylinkės, Laisvės aikštė Taipėjuje, Lin šeimos dvaras Taidžonge.
Keliaujant gali sužavėti šalies gamta: ir vieni aukščiausių Rytų Azijos kalnų, ir tarpekliai, ir vienišos salelės. Miestuose ir miesteliuose gausu labai spalvingų ir puošnių pyragaičius primenančių šventyklų – tiek budistinių, tiek garbinančių liaudiškosios religijos dievybes. Didmiesčiuose rasite puikių urbanistinių vaizdų, galimybių apsipirkti... Tiesą sakant, sala, kurios teritorija yra vos pusė Lietuvos, stebina tiek savo vaizdų, tiek klimato, tiek galimybių įvairove.
– Knygos skyrius pavadinote vaisių pavadinimais. Kuo išskirtinė Taivano virtuvė?
– Taip kaip kiekvienam „Japonijos spalvų ir skonių“ knygos skyriui priskyriau po simbolinį japonišką patiekalą, Taivano knygos skyrius atspindi vaisiai. Egzotiški, pietietiški, švieži ir gaivūs. Toli gražu ne visi jie tiesiogiai atspindi Taivano kultūrą, tačiau visi dažnai valgomi šalyje. Pirmosios kelionės po Taivaną metu šie vaisiai man darė įspūdį.
Todėl ir knygą tam tikra prasme lyginu su vaisių salotų dubeniu. Atskiri fragmentai, kartais atstovaujantys skirtingus žanrus, čia gali būti suvartojami vieni, tačiau sumaišyti kartu suteikia naujų netikėtų skonių.
O pati Taivano virtuvė irgi yra labai mišri, atspindinti kultūrines įtakas salos istorijoje. Čia maišosi visos Kinijos kulinarinės tradicijos, kurias praturtina vakarietiški ir japoniški inkliuzai. O derlinga žemė ir palankus klimatas, leidžiantys gauti geros kokybės produktų, paverčia vietos kulinariją labai turtinga ir kokybiška. Bent jau tarp kaimyninių šalių Taivanas žinomas kaip gurmanų rojus. Korėjiečiai ir japonai čia važiuoja ne pasižvalgyti, o pavalgyti.
– Esu girdėjusi, kad Taivane maistas namie gaminamas retai, nes pavalgyti mieste pigiau. Ar tai tiesa? Ar egzistuoja gatvės maisto kultūra?
– Jei reikėtų įvardinti, kas slypi taivaniečių kasdienybės kultūros šerdyje, pasakyčiau, kad tai neabejotinai naktinis turgus. Vieta, kur žmonės gamina ir valgo, susitinka ir išsiskiria. Kur jie praleidžia didelę dalį savo gyvenimo.
– Knygos anotacijoje rašoma, kad pamilote „pietietiškai jautrius žmones“. Kokie yra taivaniečiai, kuo jie skiriasi nuo kaimyninių šalių gyventojų?
– Taivaniečiai per istoriją surinko visai neblogą tautinio charakterio komplektą. Iš kinų kolonistų jie paveldėjo tūkstantmetę Kinijos civilizacijos tradiciją, kurios vertybes formuoja konfucionizmas ir budizmas. Japonų valdymas atnešė tikslumo, planavimo, sistemos bruožų. Tačiau kartu taivaniečiai yra ir pietų tauta, šiek tiek fatalistiškai žvelgianti į pasaulį, turinti jautrumo, atsipalaidavimo, žmogiško paprastumo.
Kalbant apie mentalitetą, taivaniečiai yra tarsi trijų pasaulių – Kinijos, Japonijos ir Pietryčių Azijos salų – sankirtoje. Visi trys pasauliai jiems artimi, todėl jie politikoje bei ekonomikoje dažnai užima tarpininkų vaidmenis. Ir tuo naudojasi, padėdami tarpusavyje šnekėtis, pvz., kinams su japonais. Panašiai kaip mes, lietuviai, gyvenantys Europinės civilizacijos pakraštyje, galime gana gerai suprasti tiek savo rytinius, tiek vakarinius kaimynus.
Be viso to, sudėtinga pastarojo šimtmečio istorija įspaudė tautos mentalitete tam tikrą menkavertiškumo kompleksą. Juk 23 mln. salos gyventojų neturi aiškaus statuso tarptautinėje politikoje. Jie nėra pripažinti kaip valstybė, ir tai apriboja galimybes. Nebūdamas valstybe, tu negali konkuruoti dėl narystės tarptautinėse organizacijose, negali registruoti pasaulio paveldo, negali visavertiškai dalyvauti olimpinėse žaidynėse... Kita vertus, pasididžiavimas savo šalimi, o kartais ir fanatiškas nacionalizmas yra svarbus bruožas, kurį reikia turėti omenyje bendraujant su jais.
– Kokių nuotykių ar kurioziškų situacijų patyrėte keliaudamas po Taivaną?
– Nuotykių gausiausia buvo pirmoji mano kelionė, kuriai ir skiriama daugiausia dėmesio šioje knygoje. Juk trys jaunuoliai iš labai skirtingų kultūrų leidosi į kelionę per nepažįstamą šalį, mokydamiesi savo gyvenimo pamokas. Todėl šioje kelionėje – ir lūkesčiai, ir išsiskyrimai, atradimai ir nusivylimai... Tai kartu ir kelionė į save.
– Taivanas įsikūręs tektoninių plokščių sandūroje, todėl žemės drebėjimai yra dažni. Ar keliaujant po šalį teko jų patirti?
– Man pačiam didesnių žemės drebėjimų patirti nepavyko. Matyt, užteko japoniškųjų patirčių... Bet iš tiesų sala yra seisminėje zonoje su visais dėl to kylančiais trūkumais bei privalumais. Na, kad ir karštosios versmės, kurių Taivane visai nemažai...
– Kokių praktiškų patarimų turite tiems, kurie nori keliauti ir geriau pažinti Taivaną?
– Taivanas tikrai tinkama šalis keliauti savarankiškai. Ji saugi, labai tinkamo dydžio, aprėpiama. Dėl išvystytos infrastruktūros dauguma vietovių lengvai pasiekiamos viešuoju transportu. Neblogai kalbama anglų kalba, ypač didžiuosiuose miestuose. Bet netgi ir kaimo vietovėse, kur tapsite baltosiomis kino žvaigždėmis, žmonės norės jums padėti.
Todėl taip ir patarčiau keliauti: traukiniais, autobusais, metro ir kojomis; sutikti vis naujų žmonių ir būti atviriems pasauliui. Neapsiribokite išvystyta vakarine salos puse. Apvažiuokite salą, leiskitės gilyn į kalnus. Galbūt ten atrasite save.
