Mums pasisekė, nes jo draugija labai sustiprino kelionės po Abchaziją įspūdžius ir leido sužinoti daugiau niuansų apie šią keistą Kaukazo pseudovalstybę.
Taip jau sutapo, kad atvykome į Suchumį, kai Zauro šeimyna ruošėsi švęsti jo sesers gimtadienį. Nenorėdami maišytis, vakare išėjome į miestą ir manėme, kad grįžę į savo kambarį prasmuksime nepastebėti. Kur tau! Kai grįžome, vakarėlis buvo įsibėgėjęs ir Zauras tempte nutempė mus prie vaišėmis nukrauto stalo.
„Svečias į namus – Dievas į namus“ – buvo paskelbtas tostas mūsų garbei. Liejosi vynas, skambėjo tostai, kilnojome taures už visus kartu ir kiekvieną asmeniškai.
„Svečias į namus – Dievas į namus“ – buvo paskelbtas tostas mūsų garbei. Liejosi vynas, skambėjo tostai, kilnojome taures už visus kartu ir kiekvieną asmeniškai.
Galiausiai nepastebėti grįžome į savo kambarį išvengdami abchazų liaudies šokio su vyrais ir kėdėmis.
Vakarėlyje dalyvavo šeima, kaimynai, giminės iš Rusijos. Mūsų atžvilgiu nebuvo jokių neigiamų komentarų ar ko nors, kas priverstų jaustis nepatogiai.
Kitą vakarą, išvykus svečiams, o šeimininkui jau atgavus patenkinamą prekinę išvaizdą, jaukiai vakarojome su Zauro šeimyna diskutuodami apie šiuolaikines pasaulio aktualijas.
Pats Zauras buvo aktyvus abchazų – gruzinų karo dalyvis. „Aš tik gyniau savo namus. Va, už dvidešimt metrų nuo šito namo kampo stovėjo gruzinų tankai. Mes nenorėjome būti gruzinais, nenorėjome būti sugruzinti, todėl gynėmės, šaudėme gruzinus.
Man bent pasisekė, kad tankai nesugriovė namo. Kaimynai turėjo patys atsistatyti apgriautus namus, o daugiabučiai iki šiol nesutvarkyti ir apgyvendinti tik tie butai, kurie nebuvo sugriauti“, – pasakojo jis.
Iš kur ėmėme ginklus, klausiat? Iš visur. Surinkome iš pakampių. Vėliau davė rusai. Iš pradžių gynėmės ir bėgome nuo gruzinų, vėliau prisijungus rusams, gruzinai bėgo nuo mūsų.
Anot Zauro, jokios oficialios abchazų kariuomenės nebuvo, tvarką bandė daryti ir gruzinus atmušti tik ūkio darbus metę savanoriai šalies gyventojai. Pats Zauras surinkęs kaimynų būrį gynė savo rajoną.
„Iš kur ėmėme ginklus, klausiat? Iš visur. Surinkome iš pakampių. Vėliau davė rusai. Iš pradžių gynėmės ir bėgome nuo gruzinų, vėliau prisijungus rusams, gruzinai bėgo nuo mūsų.
Jie tiek čia mums pridirbo, kad pliekėm negailėdami. Išvijom iš šalies ir sustojome. Pradėjome kurti savo šalį“, – pasakojo buvęs kovotojas.
Jis teigia, kad naujo gruzinų puolimo jie jau senai nebijo. „Tai jie mūsų bijo, nes žino, kad gaus į kaulus. Rusai saugo mūsų sieną, tad per ją nė musė nepraskris.
Nors sykį viešėjo draugas iš Pietų Abchazijos, kurios didžiuma gyventojų kalba gruziniškai. Išgirdau jį naktį virtuvėje kalbant mobiliuoju telefonu, tai apsisapnavęs puoliau šautuvo ieškoti, nes pasivaideno, kad vėl gruzinai užpuolė“, – neslėpė abchazas.
Rusijai meile nedega
„Nesame dabar per daug laimingi esama situacija, bet neturime kito kelio, kaip tik eiti su Rusija. Su gruzinais mums ne pakeliui. Jei pas jus ateitų žmogus, sugriautų jūsų namus, išžudytų šeimą, ar jūs norėtumėte būti kartu?
Dėl to mes niekada nebūsime kartu (Abchazija ir Gruzija – aut. past.). Nors į Gruziją nuvykti norėčiau. Žinau, kad Gruzija labai tvarkosi.
Noriu pamatyti modernizuotą Batumį. Kol kas tai nerealu, bet gal ateityje pavyks“, – porino Zauras.
Anot jo, kol kas Abchazijoje betvarkė: „Atlyginimai maži, kainos didelės, darbų mažai, viskas dar po karo sugriauta. Rusai pinigų duoda, bet mažai, dingsta jie kažkur. Kai ką atsistatome, bet daugumai neužtenka pinigų. Traukiniai nebevažiuoja, dauguma bėgių sugriauti. Žiemą net centrinio šildymo niekur nėra, šildomės elektra. Gerai, kad mes, o ne gruzinai, valdome hidroelektrinę, kuri yra Inguro upėje. Tai nors elektros turime.
Tiesa, važiuoja traukinys į Rusiją, bet kainos tokios, kad kai kuriems abchazams bilietas į Maskvą kainuoja pusę mėnesinio atlyginimo.“
„Kodėl nevažiuojame į Rusiją dirbti, klausiate? Išvažiuoja daug kas, mano pusė giminės dirba Rusijoje. Bet kažkas gi turi likti, ne visiems priimtina dirbti užsienyje. Kiekvienas verčiasi, kaip sugeba. Mes užsiimame nekilnojamojo turto pardavimu, tai dar šį tą uždirbame“, – antrino Zauro sesuo.
Važiuoja traukinys į Rusiją, bet kainos tokios, kad kai kuriems abchazams bilietas į Maskvą kainuoja pusę mėnesinio atlyginimo.
„Bet juk pas jus taip gražu, nekilnojamasis turtas turbūt labai brangus, jį masiškai turėtų medžioti pirkti rusai. Tiek daug apleistų vilų matėme Gruzijos pasienyje“, – toliau klausinėjame abchazų.
Tačiau parduoti užsieniečiams, pavyzdžiui, rusams, vietiniai kol kas nenori.
„Nekilnojamasis turtas pas mus nebrangus, bet mes kol kas neparduodame jo užsieniečiams. Jei tik leisime rusams pirkti, jie masiškai viską supirks, kur tada mūsų vaikai gyvens?“ – tvirtą poziciją išsakė šeimininkai.
Kai pastebime, kad gal tai padaryti juos privers rusai, sulaukiame dar vieno tvirto atsakymo.
„Sakote, rusai mus privers? Abchazai yra laisva ir išdidi tauta. Mūsų nepriversi daryti to, ko mes patys nenorime“, – išdidžiai tvirtina jie.
Drąsus pareiškimas, sakyčiau, žinant, kad valstybėlė yra visiškai priklausoma nuo Rusijos.
„O kam jums vargti? Gal tiesiog prisijunkite prie Rusijos, ir jie už jus galvos, ką daryti“, – provokuojame toliau. „Mes nenorime niekur jungtis. Norime būti savarankiška ir nepriklausoma valstybė. Mes mylime Rusiją ir norime su ja draugauti, bet spręsti savo šalies ateitį norime patys“, – trinkteli kumščiu į stalą šeimininkas.
Apie Lietuvą ir lietuvius Zauras atsiliepia tik gerai: „Armijoje tarnavau su daug lietuvių. Jie labai puikūs žmonės ir tikri draugai. Su kai kuriais iki šiol palaikau ryšius“, – neslėpė jis.
Kalbėdamas apie mūsų tautiečius svetingasis abchazas pridūrė, kad norėtų, jog daugiau lietuvių išdrįstų atvykti į jo gimtinę.
„Pasakykite savo tautiečiams, kad nebijotų lankytis Abchazijoje. Duokite jiems mano kontaktus, aš pasirūpinsiu, kad jie čia puikiai praleistų laiką“, – reziumavo jis, ir mes draugiškai pakėlėme vyno taures už šalį prie Baltijos jūros.
