Naujas mūsų iššūkis – Adomo viršukalnė – 2 243 m aukščio kalnas pietryčių Šri Lankoje. Į ją išsiruošėme atsisveikinusios su gražiuoju Sigirijos kaimu ir ten sutiktais žmonėmis, kurie jau spėjo tapti mūsų draugais.
Ankstyvą rytą sėdome į autobusą ir lėkėme į Kandį. Iš ten mūsų laukė 3 val. kelionė link Hatono apylinkių. Traukinių stotyje sutikome pažįstamą prancūzę Alex. Visos trys keliavome ten pat – į Adomo viršukalnę.
Labai trūko miego, tad nusipirkome turistams skirtus bilietus, svajodamos patogiai įsitaisyti ir nusnausti.
Tačiau kitiems keleiviams tai nė motais – visi sėdo, kur užsinorėję, tad mums nebeliko vietų.
Per daug nenusiminusios nusimetėme kuprines ir visos trys įsitaisėme prie atvirų traukinio durų. Pučiant švelniam vėjui, kojos kabėjo ore, o prieš akis bėgo žadą atimantys vaizdai.
Į viršukalnę – 5500 laiptų
Adomo kalno užkariavimas prasidėjo Dalhousie kaime, kur susirenka visi, pasiryžę užkopti ant žymiosios viršukalnės. Aplink esančios mažos parduotuvės siūlo viską, kas reikalinga žygiui.
Kadangi mes jo neplanavome, teko įsigyti šiltą megztinį (maždaug 3,8 euro), lietpalčius, vandens ir šokoladų (energijai palaikyti).
Prieš kopimą nakvojome svečių namuose, kur spėjome nusnausti. 2 val. nakties mes jau įkalnėje: kopti pradedama anksti, kad saulę būtų galima pasitikti pačioje viršūnėje.
Mūsų grupėje įvairūs žmonės: jaunimas, vyresni, tėvai, nešini vaikais, vietiniai, užsidėję ant galvos ryšulius.
Pirmieji žingsniai įsiminė: prieš akis – didžiuliai vartai, už kurių laukė 5500 laiptų aukštyn. Pradžioje viskas lengva, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau kopti. Netrukus užsinorėjome sustoti.
Pagundų stabtelėti daug: kas 100 metrų įrengtos poilsio aikštelės, kuriose veikia parduotuvės ir kavinės.
Tačiau jose neužsibuvome – atsigėrėme vandens ir tolyn. Iki viršukalnės likus maždaug 150 laiptų, visoms moterims liepė užsidengti kojas ir pečius, nes viršuje yra didžiulė Šri Panda šventykla. Paklausė visų vardų ir šalių, iš kurių esame atvykę.
Viršukalnę pasiekėme per 3 valandas – 5 val. ryto mes jau buvome viršuje. Apėmė geras jausmas, sekundei dingo net nuovargis.
Adomo viršukalnė – be galo keista vieta. Stovi ir nesuvoki, kad tu kalno viršūnėje. Aplink dega smilkalai, šimtai miegančių žmonių, susisukusių į paklodes. Nameliai ir tualetai – viskas iš cemento.
Susiradome vietą ant pakylos tarp žmonių gausybės ir laukėme, kol pakils saulė. Po pusvalandžio jau beveik praradome viltį: lijo, dangus apsiniaukęs ir saulės nematyti.
Taip saulėtekio neišvydusios ir leidomės žemyn. Gerą nuotaiką sugrąžino atsivėrusi miesto, kalnų ir upių panorama. Net užtraukėme dainą kartu su kitais.
7,5 val. žygis baigėsi kalno apačioje, kur visiems dalyviams vienuolis užrišo raudonos spalvos siūlą ant rankos, palaimino ant kaktos palikdamas po raudonos spalvos tašką.
Maudynės krioklyje su būriu vietinių
Kita stotelė Ella – mažas kaimas, įsikūręs centrinėse Šri Lankos aukštumuose. Buvome skaičiusios, kad kalnuose įrengti nameliai yra puiki vieta atsipalaiduoti. Ellos gyventojai turistams taip pat siūlo apsilankyti netoli esančiose arbatos plantacijose, šventyklose bei išsimaudyti įspūdingo dydžio krioklyje.
Mes Elloje praleidome 4 dienas, čia atradome puikų keliavimo būdą – autostopą. Vietiniai mielai paveždavo vos išėjus į gatvę ir pakėlus ranką. Taip apkeliavome visas apylinkes, neišleidusios nė cento. Be pasakojimų, sulaukdavome ir užkandžių – šviežių vaisių.
Svečiavomės vietinių namuose, buvome sekmadieniniame turguje. O svarbiausia – aplankėme Ravana krioklį.
Vos 5 km nuo Ellos esantis krioklys yra lankomiausia vieta visoje šalyje.
Mes ten vykome norėdamos kuo greičiau įšokti į šaltą vandenį, bet pasiekusios krioklį, pabūgome.
Apsidairėme: turistai vos keli ir tie patys tik fotografuojasi aplinkui, o vandenyje turškiasi vien vietiniai vyrai ir viena kita panelė.
Tačiau keliolika minučių pamirkiusios kojas, galiausiai ryžomės nusimesti drabužius ir šokti į krioklį.
Vietiniai vyrai iš karto ištiesė rankas, kad padėtų nusileisti žemyn ir po kelių minučių mudvi ir būrys šrilankiečių smagiai turškėmės lediniame vandenyje.
Aplink šokinėjo beždžionės ir visas būrys fotografų: jie norėjo įamžinti, kaip dvi jaunos šviesiaodės panelės maudosi kartu su būriu vietinių.
Jų dėmesio netrūko ir vėliau. Pasukusios link namų sutikome kitą linksmai nusiteikusių vyrų kompaniją. 30 skirtingo amžiaus inžinierių pakelėje rengė vakaronę! Visi mojo, šypsojosi ir kvietė prisijungti, paragauti maisto bei pašokti.
Daugiausia juoko visiems sukėlėme, kai bandėme rankomis valgyti ryžius.
Visi fotografavo, mokė, kaip tai daryti, tad galiausiai įveikėme pilną lėkštę šrilankietiško maisto be jokių stalo įrankių.
Namai – su krokodilais ir šikšnosparniais
Yala – antras pagal dydį nacionalinis parkas Šri Lankoje. Šią vietą pasiekėme ekstremaliai: per tris valandas su išprotėjusiu autobuso vairuotoju, kuris visą kelią gurkšnojo vietinį brendį „Arrack“.
Vos išlipusias apsupo turistus medžiojantys gidai, siūlantys svečių namus ir džipą safariui. Išsirinkome tą, kuris mažiausiai kalbėjo.
Naujieji mūsų namai – prie ežero, kuriame plaukiojo ne žuvys, bet krokodilai. Maža to, ant medžių – daugybė šikšnosparnių. Tokioje keistoje vietoje nakvynė dviem kainuoja vos 10 eurų.
Paryčiais išriedėjome į safarį. Džiunglėse gyvūnų daug, tačiau įamžinti juos sunku. Nepaisant to, drambliai, povai, šernai, beždžionės, buivolai, stirnos, krokodilai, įvairiaspalviai paukščiai ir medyje snaudžiantis leopardas mūsų atmintyje liks ilgam.
Pasiilgę naktinio gyvenimo traukite į Mirisą
Pasisotinusios Šri Lankos gamta nėrėme į Mirisą, kuri garsi paplūdimiais ir naktiniu gyvenimu. Čia taip pat yra puikus žvejų uostas bei pagrindinė vieta, kur rekomenduojama pamatyti banginius ir delfinus.
Mirisoje mes apsistojome 50 metrų nuo jūros esančioje medinėje „kabinoje“ – namelyje. Tik atvykusioms čia viskas priminė Filipinus, Boracay salą.
Kaip ir ten, Mirisoje per visą pakrantę driekėsi barai, kuriuose dieną naktį linksminasi turistai.
Kadangi norėjosi privatumo, netrukus patraukėme į „slaptą“ paplūdimį, kuriame veikė vos vienas baras, o žmones galėjome suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Dienas čia ir leidome, o vakarais sugrįžusios į „savo“ paplūdimį rasdavome šventę: degančiuose laužuose kepdavo žuvis, žmonės vaišindavosi, šokdavo. Tokiais vakarais pakeldavome akis į dangų ir matydavome, kaip mėnulyje tirpsta laikas...
Mūsų kelionė dar nesibaigia, tad ateityje dar dalinsimės naujais įspūdžiais. Sekti Lauros ir Vaidos kelionę galite jų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.
