Filosofija paprasta ir, remiantis kuklia patirtimi, veiksminga. Todėl ruošdamiesi kelionei ypatingo dėmesio Afganistanui neskyrėm ir nerimo nejautėm. Tiesa, bičiuliai, sužinoję planus, sprogino akis ir žagčiojo, pasakodami apie pagrobimus bei savižudžių išpuolius. Tai neatbaidė, o aplinkinių būgštavimai net pridavė jaudulio, kuris laukimą padarė dar malonesnį. Savaitės nuotykis baigėsi laimingai ir manęs laukia Indija, tačiau prieš pasineriant į dvasinius ieškojimus, keli argumentai, kodėl net Jums, gerbiamas skaitytojau, verta vykti į vieną „karštųjų“ pasaulio taškų.
Bendrakeleivio Andriaus dienoraščius iš Kabulo ir Herato rasite čia.
Laisvasis kritimas trunka savaitę
Maloniai atsisveikinę su Irano pasieniečiais žygiuojame link Afganistano užkardos. Pareigūnai moja pavymui, keletas jų sukioja pirštus prie smilkinių. Šviečia saulė, kraštovaizdis be augalijos, nuspalvintas rudai ir raudonai, tolumoje boluoja kalnų viršūnės. Oda geria ankstyvo ryto vėsą, o galvoje vis dar šviesūs prisiminimai apie begalinį iraniečių svetingumą.
Savijauta puiki, tačiau kažkokia neįprasta. Jaučiuosi įsitempęs, tačiau organizmas nesustingęs, kaip tai nutinka iš baimės, o priešingai – labai aktyvus, kaip prieš svarbių varžybų startą. Aštrus žvilgsnis zonduoja kiekvieną aplinkos detalę, ryškiai matau spalvas, net regos laukas išsiplėtė. Dvidešimties kilogramų kuprinė ant pečių atrodo besvorė, judesiai laisvi, eisena tiesi ir tvirta. Oras – gaivesnis nei įprastai ir stebiuosi, kiek daug jo gali sutilpti plaučiuose. Nuotaika puiki, jaučiuosi kupinas pasitikėjimo savimi ir tuo pačiu nusiteikęs geranoriškai – aš šypsausi pasauliui, o jis atsako tuo pačiu.
Visi pojūčiai paaštrėjo ir aš jaučiuosi labiau GYVAS, nei bet kada anksčiau. Kodėl? Iš kur tie adrenalino fontanai? Juk aš paprasčiausiai kertu pasienį. Pėsčiomis, tiesa, ir netrukus pasieksiu Afganistaną. Gal šalies reputacija taip veikia? Gal tuzinas automatais ginkluotų afganų nustebusiais ir įtariais žvilgsniais sekančių du keistuolius, artėjančius link jų posto? Gal aprūdiję šarvuočio griaučiai ir iš smėlio maišų sukrauti bunkeriai pagrindinio kelio pašonėje? Nežinau, kokius faktorius ir kaip sujungė mano pasąmonė, tačiau rezultatas – stulbinantis.
Pakylėtas, tvardydamas šypseną penktą kartą duodu pasą pasieniečiui ir, gavęs jo palaiminimą, palieku pasienio ruožą. Mane iš karto užpuola! Kelios dešimtys taksistų ir antra tiek išmaldos prašančių vaikų. Irane praleistas mėnuo užgrūdino ir ašaromis spindinčios tyros akelės bei ištiesta rankelė manęs nejaudina, tačiau taksistų ataka – gali būti gyvybės arba mirties klausimas.
Situacija paprasta – renkiesi, kuris vairuotojas tave veš kelis šimtus kilometrų. Pataikysi gerai – saugiai pasieksi tikslą ir vienintelis nemalonumas, kurio išvengti nepavyks – nulups dvigubai daugiau nei priklauso. Pasirinksi klaidingai – saugiai pasieksi stovyklą, kurioje tave persodins į kitą „taksi“ ir nugabens į „vietą“. Net susimokėti nereikės. Tačiau tai teks padaryti tavo artimiesiems arba valstybei, jei ji pasirodys geranoriška ir skirs kelis milijonus dolerių avantiūristo piliečio išpirkai. Tad ir šią akimirką žvelgiu į vairuotojų veidus visiškai kitaip nei įprastai: ieškau gudriai žvelgiančių akių, kurios mato pinigų maišą ir suprantu, kad mano pasirinkimas gali būti lemtingas.
Afganistane visi sprendimai gali būti lemtingi: kuria gatve eiti, kurią parduotuvę ar kavinę aplankyti, kur laukti vairuotojo, kada išeiti iš namų, kaip apsirengti. Ir situacija, kai net ir nuo menkiausio tavo pasirinkimo tiek daug priklauso (saugumas ar net gyvybė), aktyvuoja smegenis ir kūną, o tai – tikriausiai pats geriausias jausmas, kokį gali patirti žmogus. Įsivaizduokite, kad pirmąkart šokate parašiutu, ir laisvasis kritimas trunka ištisą savaitę – jausmas panašus.
Dar vienas aspektas – būdamas aplinkoje, kur kasdien vyksta susirėmimai ir sprogdinimai, žymiai labiau pradedi vertinti du dalykus: savo gyvybę ir taiką gimtinėje.
Brolis kareivis ir brolis banditas
Daugiau nei dešimtmetį „valgome“ žiniasklaidos pranešimus apie situaciją Afganistane: Jungtinių Tautų programas, NATO pajėgų susirėmimus su talibais, savižudžių išpuolius, užsieniečių grobimus ir Lietuvos indėlį. Kaip vidutinis kiberdykinėtojas aš praleisdavau keletą valandų kasdien skaitydamas naujienas ir maniau, kad turiu susidaręs vaizdą, kas ir kaip, tačiau tik atvykęs į šalį, supratau stipriai klydęs.
Nežinojau pagal kieno dūdelę šoka talibai. Nesuvokiau, kokia didelė populiacijos dalis gyvena viduramžiuose. Visomis prasmėmis. Neįtariau, kiek daug žmonių yra priversti auginti narkotinius augalus, nes nuo to priklauso jų gyvybė. Nežinojau, kad Afganistane vaikystė neegzistuoja – vos kalbėti išmokęs pyplys jau turi pasirūpinti savimi, o paaugliai neretai išlaiko visą šeimą. Kaip jaučiasi žmonės gyvendami šalyje, kuri jiems nepriklauso? Kaip atrodo piliečiai, kurie jau nebemoka gyventi savarankiškai? Nesupratau, ką išties daro tarptautinės organizacijos Afganistane, o dar svarbiau – ką konkrečiai daro mūsiškiai – Lietuvos specialioji misija.
O visa tai suprasti būtina. Nes būtent Artimieji Rytai daugiau nei pusė amžiaus yra pagrindinė pasaulio galingųjų žaidimų aikštelė.
„Mano bendradarbis su broliu prieš 10 metų iš nedidelio kaimelio Pietuose atvyko į Kabulą. Vienam pavyko įsidarbinti NVO (Nevyriausybinė organizacija), kitam teko stoti į armiją. Kaimelyje likęs jaunėlis pasirinko trečią kelią – išėjo tarnauti vienam iš kalnuose įsitvirtinusių „karo vadų“ (warlords – aut. past., Kalnuose įsitvirtinę neformalūs kariniai daliniai pavaldūs talibams arba tiesiog banditų grupuotės, besiverčiančios iš pagrobimų, šantažo ar narkotikų prekybos). Brolis kareivis tarnauja britų kuruojamame regione, ten pat išpuolius atlieka trečiojo brolio gauja. Kai numatoma ataka, brolis kalnietis perspėja brolį kareivį, kad pasisaugotų. Kartais kalniečio gauja kovoja su kitais banditas, kuriuos palaiko britai, tada naudinga informacija pasidalina brolis kareivis. Panašių situacijų gausybė ir tam pabaigos nenusimato“, – pasakoja bendraamžis kabulietis Hoseinas.
Brolių situacija puikiai iliustruoja tai, kas ir kaip vyksta Afganistane. Siekdami išgyventi ir/arba padėti savo šaliai, vietiniai yra priversti rinktis vieną iš kelių pozicijų: NATO (daug variantų pačios organizacijos viduje), vyriausybės, teroristų, narkotikų mafijos, paprastų banditų. Jų daug ir sudėtinga suvokti, kas atstovauja kam. Kokie kieno interesai. Nėra visiškai teisių, nėra visiškai klystančių. Afganistane neegzistuoja juoda ir balta, tėra tik daug pilkos atspalvių. Neaišku, kas kontroliuoja politines, ekonomines ar karines struktūras. Bet rinktis būtina.
Ir susipažinęs su keletu šalies niuansų nedrįstu stoti kažkurion iš daugybės suinteresuotų pozicijų Afganistane. Atsakymų nežinau, tačiau, tikiuosi esu arčiau tiesos. Kviečiu ir Jus, jos ieškoti. Tai, kas vyksta Afganistane, yra ir bus svarbu pasauliui ir Lietuvai.
Geriausias darbas pasaulyje?
Turite aukštąjį išsilavinimą, tačiau negalite rasti gerai apmokamo darbo? Svajojate nepervargdami uždirbti 10 tūkst. dolerių per mėnesį? Norite prasmingos veiklos, kuri padėtų žmonijai? Jums patiktų, kad ryte į darbovietę, o vakarop į namus vežtų kompanijos visureigis? Turime pasiūlymą kaip tik Jums! Keliaukite į Afganistaną. Specializacija nesvarbi – variantų gausu.
Nevyriausybinės organizacijos, kurios veikia Afganistane išties švaistosi didžiuliais atlyginimais, o iš darbuotojų reikalauja kuklios kvalifikacijos. Ir tikslai keliami minimalūs, nes tokioje šalyje neįmanoma nieko prognozuoti, ženklaus progreso tikėtis sunku.
Manote, kad misija Afganistane eina į pabaigą? Išties, karinės pajėgos turėtų palikti šalį 2014-aisiais, tačiau Jungtinių tautų parama išliks dar daugybę metų. O nelikus dalies sąjungininkų karinio užnugario, tikėtina, kad atlyginimai net išaugs. Tad, jei norite per metelius užsidirbti padoriam dviejų kambarių butui Vilniuje, kita stotelė – NVO Kabule.
Tačiau tuos metelius teks praleisti inkubatoriuje. Su visomis būtinomis sąlygomis išgyvenimui, tačiau minimaliomis galimybėmis pasidžiaugti laisve. Gyvensite už spygliuotos tvoros, šaltais vakarais kūrensite krosnelę, o elektra ir šiltu vandeniu džiaugsitės tik per šventes. Pasivaikščioti negalėsite, tačiau po darbo mielai lankysite „saugiuose namuose“ (safehouse aut. past.) įrengtus alubarius, skirtus kaip tik Jums ir likimo broliams. Draugų susirasite greitai ir daug. Partnerių meilei taip pat – ten visi kur kas stipriau jaučia gyvybės laikinumą. Po kurio laiko tapsite šiek tiek ciniškas, tačiau kassavaitiniai sprogimai ir pagrobimai kaimynystėje išmokys labiau vertinti jums duotą laiką ir daugumą dalykų, kuriuos laikote savaime suprantamais.
O, jei gyvenimą Afganistane bus per sunku ištverti, nemalonią savijautą galėsite nuplauti vietiniams uždraustais vaisiais. Savaitės kvota – litras viskio ir dėžė alaus.
Svarstykite ir neskubėkite – šviesių žmonių iš užsienio paklausa išliks dar ilgai – ir kaip darbuotojų, ir kaip potencialių išpirkų mokėtojų.
Savaitė Afganistane prabėgo fantastiškai: visi pojūčiai buvo aštrūs kaip niekada gyvenime, iš arti galėjau matyti tai, kas dažniausiai figūruoja užsienio naujienų reportažuose, o vizito pabaigoje pradėjau galvoti, ką galėčiau dirbti Kabule po projekto „Be sienų“. Afganistanas neabejotinai paliko ryškiausią įspūdį iš beveik trisdešimties per gyvenimą aplankytų šalių. Taip, ten pavojinga, bet ir nenupasakojamai įdomu. Ir stipru.
