Afganistane galima pasirinkti ir vardą, ir pavardę, ir gimimo dieną

Gimimo diena – irgi tavo rankose: jei tėvai gerai nepamena, o dokumentuose tinkamai neužfiksuota, rinkis datą, kuri labiausiai prie širdies.

Taip iki šiol gyvena afganistaniečiai, bet panašu, kad nei jiems, nei valdžiai ši netvarka nepatinka. Pirmiesiems – galvos skausmas dėl tokio jų visuomenėje neįprasto dalyko, kaip pavardė. Valdžiai tik dabar tenka kurti taisykles, kaip vadinti žmones, ir juos suregistruoti.

Neįprasta vardų struktūra

Mums įprasta turėti tėvų duotą vieną, kartais – du vardus (Ispanijoje – gali būti daugiau) bei pavardę, kurią paveldime iš tėvų ar gauname susituokę. Afganistano gyventojų vardų struktūra – visai kitokia nei Vakaruose. 

Jie tradiciškai naudoja tik vardą (dažnai du, nes tikima, kad vienas pelno mažiau pagarbos), o daugelis neturi pavardžių.

Prireikus oficialiai prisistatyti, prie vardo pridedamas tėvo, šeimos ar genties vardas, kartais – gimimo vieta, profesija ar titulas.

Pavyzdžiui, žmonės didžiuodamiesi prie savo vardo prirašo „eng.‟ – angliško žodžio „engineer‟ trumpinį.

Ypač vyrų vardai dažnai būna sulipdyti iš kitų dviejų vardų – Abdulrahmanas, Abdulazizas (Abdul ir Rahman ar Aziz). Vienas vardas laikomas „tikruoju‟, kitas – jam „pavaldžiu‟.

Jei ne, prie vardo pridedamas pagarbą reiškiantis žodelis: Jan (brangus), Khan (valdovas), Mullah (mula), Mawlawi (islamo žinovas), Agha (aukštas pareigūnas), Malikas (genties vyresnysis) ir pan.

Net vakariečiai, dirbdami Afganistane, dažnai gauna tokį priedėlį. Mane draugai afganistaniečiai nuolat vadina Egle Jan (tarti reikia „džan‟). Tokie žodeliai tampa ne pagarbiu kreipiniu, o vardo dalimi.

Tėvų nuomonė nebūtinai lemianti

Pasak kabuliečio Haroono, vaikams paprastai duodami islamiški vardai (kitokių pasitaiko labai retai), daugiausia arabiškos kilmės, bet kai kurie yra grynai puštūniški ar persiški (ypač moterų).

Populiariausi  – pranašo Mohamedo vardai ir titulai (Rasulas, Aminas, Sediqas ir pan. – tokių jis turi 99) arba kitų pranašų vardai (Yusufas – lietuviškai Juozapas, Younis – lietuviškai Jonas).

Būtent šie dažniausiai būna „pavaldieji‟, o retesni vardai – „tikrieji‟. Prie pastarojo vaikas gali gauti ir „šeimos vardą‟ – jis nėra pavardė, taip tik išreiškiama tėvų meilė ir atsidavimas.

Mergaitėms paprastai duodama po vieną vardą. Neretai jie būna tokie patys, kaip berniukų, tik su galūne -a: Jamilas – Jamila, Najibas – Najiba, Hamidas – Hamida.

Kiti susiję su grožiu ar gamta: Freshta (angelas), Gulnaz (gražioji gėlė), Spozhmay (mėnulis). Dukrų susilaukę tėvai taip pat dairosi į istoriją – dabar populiariu vardu Malalai vadinosi mergina, žuvusi 1880-aisiais per Maiwando mūšį su britais. Ji vadinama Afganistano Žana d’Ark.

Kito kabuliečio Atiqo teigimu, kūdikio vardą lemia ir tokie dalykai, kaip gyvenamoji vieta, tėvų tautybė ar išsilavinimas, tikėjimas (musulmonai sunitai ar šiitai).

Vardus naujagimiui renka vyresnieji. Jei šeimoje senelių nebėra, sugalvoti vardą dažniausia tenka mamai. Tai padaroma per pirmą gyvenimo savaitę, jei vardas nebūna parinktas dar iki mažylio gimimo.

Daugelis, ypač labiau išsilavinusieji, atžalas pavadina pagal istorines asmenybes ar šalies herojus.

Pavyzdžiui: Ahmadas Shah – tokiu vardu buvo moderniojo Afganistano sukūrėjas, Mirwaisas – vienos iš dinastijų pradininkas, Jamaluddinas – XIX a. veikėjas.

Mažiau išsilavinę žmonės mėgsta gėlių ar vaisių vardus.

Turintieji religinį išsilavinimą renka su islamu susijusius vardus (berniukams – Abdullah, Abdulas, Ahmadas, Mohammadas, mergaitėms – Fatima, Hafsa, Roqiya, Zainab).

Miestuose gyvenančios jaunos šeimos, veikiamos televizijos, pastaraisiais metais pamėgo ir indų aktorių bei indiškų filmų herojų vardus. Vakarietiški vardai visai nepopuliarūs (tiesa, pasitaiko tokių variantų, kaip Romance).

Bet tarp afganistanietiškų vardų galima rasti ir visai lietuviškai skambančių: Sima, Weeda (Vida).

Haroono žodžiais, vardus kūdikiams išrenka vyresnis šeimos narys – kažkuris iš senelių ar net gerbiamas genties narys.

Pasak Atiqo, jei šeimoje senelių nebėra, pareiga pavadinti naujagimį dažniausia tenka mamai. Tai padaroma per pirmą gyvenimo savaitę, jei vardas nebūna parinktas dar iki mažylio gimimo.

Pavardes susikuria patys

Bene keisčiausias dalykas, susijęs su afganistaniečių vardais, – jie neturi tokių oficialių pavardžių, kokios įprastos mums.

Srž. A.Matuzo nuotr./Šventės Afganistane akimirka

„Nežinau, ar kuris nors afganistanietis turi oficialią pavardę, – svarstė Atiqas. – Mūsų pasuose pavardės vietoje visuomet būdavo įrašomas tėvo vardas.

Bet 2013-aisiais pradėti išduoti skaitmeniniai pasai ir juose būtina nurodyti pavardę. Taigi, dabar žmonėms reikia ją pasirinkti. Aš tiesiog sutrumpinau tėvo vardą.‟

Pavardės klausimas ypač aktualus tampa, pavyzdžiui, darbinantis tarptautinėje organizacijoje, prašant kitos šalies vizos ar per surašymą.

Jį atliekančių žmonių laukia nelengvas darbas – ne tik įsiprašyti į gyventojų namus (kai kurie baiminasi įsileisti nepažįstamus, o vienoms moterims konservatyvioje musulmoniškoje šalyje tai daryti apskritai nepridera), bet ir sužinoti visą reikiamą informaciją.

Ne kiekvienas afganistanietis gali pasakyti ne tik savo pavardę, bet ir gimimo datą. Praėjusio amžiaus pabaigoje, prasidėjus ginkluotiems konfliktams, ne visi gimimai buvo kruopščiai registruojami, nebuvo standartinių asmens dokumentų ir vairuotojo pažymėjimų.

Nežinau, ar kuris nors afganistanietis turi oficialią pavardę, – svarstė Atiqas. – Mūsų pasuose pavardės vietoje visuomet būdavo įrašomas tėvo vardas. Bet 2013-aisiais pradėti išduoti skaitmeniniai pasai ir juose būtina nurodyti pavardę. Taigi, dabar žmonėms reikia ją pasirinkti. Aš tiesiog sutrumpinau tėvo vardą.

Be to, ne visiems tėvams rūpėjo tiksliai žinoti, kada į pasaulį atėjo jų kūdikis. Juolab, kad metai Afganistane skaičiuojami pagal persišką kalendorių (prasideda kovo 21 dieną, o dabar yra 1393-ieji).

Todėl prireikus gimimo datos, savosios nežinantys afganistaniečiai ją tiesiog pasirenka, dažnai – sausio 1-ąją (taip patogiausia).

Panašiai ir su pavardėmis – jei reikia, afganistaniečiai jas susigalvoja patys arba pakoreguoja pagal poreikius.

Štai prezidentu išrinktas Ashrafas Ghanis Ahmadzai vienu pirmųjų savo dekretų nurodė naudosiantis tik pirmus du vardus, be paskutinio, nurodančio priklausomybę tam tikrai genčiai.

Jam rinkimuose pralaimėjęs ir vyriausybės vadovu tapęs Abdullah Abdullah turėjo tik vardą, o kai Vakarų žurnalistai ėmė reikalauti pavardės, jis tiesiog pakartojo tą patį žodį.

Surašinėtojas Khaliddudinas prie savo vardo pridėjo Mayroj (aukščiausias) – tai yra jo tėvo vardo Mayrojuddinas trumpinys. Tiesa, pastarasis ir kiti šeimos nariai pasirinko senelio Hanifio vardą.

„Kai kurie perima tėvo vardą, tuomet šis atitenka vaikams, – pasakojo Haroonas. – Taip šeimoje išlaikomas tęstinumas. Kiti patys pasirenka kokį nors vardą, genties ar vietovės, iš kurios yra kilę, pavadinimą, kartais – šiaip žodį, apibūdinantis žmogų“.

Moterys paprastai pasirenka tėvo ar vyro „paskutinį‟ vardą (tiesioginis anglų kalbos frazės „last name“ vertimas šiuo atveju labiausiai tinka).

AFP/„Scanpix“ nuotr./Iki 2013 metų Afganistane dauguma gyventojų neturėjo oficialių pavardžių.

Prezidentas vardą susitrumpino

Pietiečių puštūnų „pavardės‟ dažnai baigiasi galūnėmis -ai ar -i, pridėtomis prie kilmės vietos. Pavyzdžiui: eksprezidento Hamido Karzai, kilusio iš Karzo Kandahare, pavardės galūnė yra -zai, reiškiančios „sūnus‟. Arba - zoy – tokia yra vienos iš praėjusių metų Nobelio Taikos premijos laureačių pakistanietės Malalos Yousafzai pavardė. 

Dažnai vaikas pilnametystės sulaukia turėdamas vieną ar du vardus ir tik tuomet pasirenka „pavardę‟. Dėl to iš vardo kartais net nesuprasi, kad du žmonės yra tų pačių tėvų vaikai.

Pavardes turi miestų gyventojai, labiau pasiturintys ir išsilavinę žmonės, kaimuose dažnai pakanka vardo.

Be to, įprasta žmones vadinti malonybiniais ar jiems patiems patinkančiais vardais. Pavyzdžiui, mergaitę, vardu Shabnam, šeima gali vadinti Shaista – puštūniškai tai reiškia gražuolė.

Dar vienas keblumas – afganistaniečių vardų užrašymas lotyniškos abėcėlės raidėmis. Jie naudoja arabiškus rašmenis ir turi mūsų ausims neįprastų garsų. Pavyzdžiui, prezidento A.Ghani vardas, tapęs pavarde, prasideda garsu, kuriam artimiausias – kartu ištariamos raidės gh.

Atiqo vardas nėra toks pat, kaip Atikas, nors skamba panašiai. Pastarojo teigimu, transkribuoti turėtų oficialiai pripažinti specialistai, bet jie neturi standartizuotų taisyklių, taigi, dažniausiai kliaujamasi ausimis ir vardai užrašomi taip, kaip tariami skirtinguose dialektuose. Vyras savo, žmonos ir trijų vaikų vardus transkribavo pats.

Todėl kaimynystėje gali gyventi Mohammadas, Mohamedas, Muhammadas ir Mohamadas, kartu mokytis Massoudas, Masoudas, Ma'sudas ir Massoodas, vienoje šeimoje būti Farouqas, Faroughas, Farooqas ir Farook.

Shah Mahmoodo vardas Vakaruose gali virsti į Shahmahmoodą.

Tekstas publikuotas portale Euroblogas.lt