Keliautojas Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.
Pirmąją pasakojimo dalį galima rasti čia.
Turkanos kaime
Praeitoje publikacijoje pasakojau, kaip iš Nairobio keliavau į Turkanos genties žemes prie to paties pavadinimo ežero. Mano palydovė, Nairobio universiteto kriminalistikos fakulteto studentė, sugundė susipažinti su viena iš atšiauriausių Kenijos gamtos vietų.
Internete radau, kad tos netoli Somalio esančios vietovės yra ir pačios nesaugiausios baltajam turistui. Tačiau būsima egzotika ir keistas noras „vėl kažkur įsivelti“ kuriant realius gyvenimo siužetus svetimame pasaulyje, spontaniškai užvaldė, kai pamačiau studentę Lucią su automatu ant pečių Arboretum parko vartuose.
Pasitikėjimo kelione teikė tai, kad merginai Turkana buvo gimtasis kraštas, na, ir ji ginkluota. Apie tokią palydovę atrodė tik pasvajoti galima, o čia realybė. Apie kelionę jau rašiau, o dabar papasakosiu, kas vyko toliau ir kaip bandžiau tesėti pažadą statyti namelį Turkanos pusdykumėje.
Atsibudęs po kelionės kitą dieną, kasydamasis nematomų uodų sukąstas vietas (meldžiau likimo, kad jie nebūtų maliariniai), paklausiau Liucios, kaip galėčiau pradėti statyti namelį ir kur yra tam skirtos medžiagos.
Atsakymas labai sutrikdė: „Tau pačiam nieko nereikės daryti, medžiagas supirks ir namelį pastatys vietiniai genties nariai, tu tik už viską sumokėsi.“
Supratau, kad patekau į spąstus. Nusiraminimui pabandžiau pasiteirauti ir suskaičiuoti, kiek kainuotų tos statybos medžiagos. Prekeivių klausinėjo Lucia, nes man kainas vietiniai „tiekėjai“ būtų sukėlę mažiausiai keturgubai.
Medžiagas supirks ir namelį pastatys vietiniai genties nariai, tu tik už viską sumokėsi.
Tik gerokai vėliau supratau, kad Lucia – taip pat vietinė ir ji „surinko“ savo kainą. Gautą skaičių – 12 000 eurų – suvirškinau stebėtinai ramiai. Turbūt panašiai, kaip būtų 120 tūkstančių. Arba milijonas. Teliko kylantį sarkazmą kažkaip suvaldyti, nes norėjosi iš čia, bene nesaugiausios Kenijos vietos, dar ir sugrįžti.
Pasinaudojau Kenijos papročiais viską atidėti ir nieko niekada nedaryti čia ir dabar. Pasakiau Luciai, kad turiu sureguliuoti savo finansus ir žinoti galimybes, ką ir kaip galiu padaryti. Merginai tai atrodė savaime suprantama. Tačiau be kainos iš Turkanos išvažiuoti turbūt niekam nepavyksta.
Netrukus paaiškėjo, kad Lucios mama privalo sumokėti gyvulių kaimenės piemenims metų ketvirčio mokestį. Ir man atvykus čia kaip tik tas mokestinis laikas atėjo.
Kaip, kiek ir kuo sumokėti? Vandeniu. Reikia samdyti pavežėją, važiuoti pusę dienos iki artimiausio šaltinio ir vandens pilstymo punkto bei pasikrauti nupirkus dešimt 10 litrų talpos plastikinius butelius pagrindinės Turkanos valiutos – vandens.
Nors Lucia tikino, kad man važiuoti nebūtina, galiu sumokėti atitinkamą sumą ir genties vyrukai tą dykumų auksą – vandenį – pristatys. Aišku, už keturgubą kainą, pagalvojau ir nusprendžiau vykti pats.
Mano pavežėjas – pusnuogis turkanietis – prie abiejų šonų tolimos jaunystės motociklo pririšo po penkis 10 litrų talpos tuščius butelius ir tarai tabaluojant pasileidome per pusdykumes šaltinio link. Vingiuojant tarp skurdžios augalijos, rudo smėlio takais galvojau, kokiu būdu tuo motociklu pargabensime 100 litrų vandens.
Po keleto varginančių valandų važiavimo pasiekėme vandenį. Tai buvo, kaip ir dauguma Kenijoje, meniškai apipavidalintas šulinys, prie kurio tuoj pat atsirado ginkluotas prižiūrėtojas.
Žinojau, kad jau daugelį metų Turkanos gentis dėl vandens konfrontuoja su gretima Pokotų gentimi. Todėl ant šulinio sargo nugaros matydamas tabaluojantį „Kalashnikov“, nenustebau, bet taip pat supratau, kad dėl vandens kainos pasiderėti nepavyks. Dar ir dėl to, kad čia atvykau aš, baltasis žmogus.
Pavėluotai suprasta klaida palaisvino mane nuo 80 eurų. Už tokį pat kiekį vandens kitoje bent kiek civilizuotoje Kenijos vietoje būčiau sumokėjęs tik 20 eurų. Iš viso mano varginanti kelionė atgal laikant pusiausvyrą su pilnais juodu polietilenu susuktais buteliais ir atsiskaičius su pavežėju atsiėjo 100 eurų. Sumokėjęs tokį svarbų trijų mėnesių trukmės mokestį tikėjausi dėkingumo ir ramybės, bet nesulaukiau net elementarios padėkos.
Supratau, kad čia mane nurengs ir ačiū nepasakys.
Vietoj to kitą dieną radau Lucią sėdinčią priebutyje su sąsiuviniu žymint šeimos reikmių sąrašą. Čia pat mane informavo apie neatidėliotinus mokėjimus. Matydamas sąraše mokesčių už kelių artimų giminaičių mokslus aukštojoje mokykloje (analogas mūsų gimnazijai) eilutes, supratau, kad čia mane nurengs ir ačiū nepasakys.
O, kaip iš čia dingti? Štai mįslė. Visur mane lydintis humoro jausmas galutinai išgaravo. Pasikeitė ir pati Lucia. Vietoje nuolatinės šypsenos mergina veide „instaliavo“ ganėtinai žiaurią išraišką.
„Suvalgys čia mane“, – pagalvojau ir mintys galvoje pradėjo pinti atsitraukimo pynę. Deja, tuo metu atrodė, kad smegenys bevežant tą brangų dykumų vandenį užsipildė vien smėliu. Atsidūriau dugne be šansų pakilti. Padėti galėjo tik apvaizda. Jeigu nespės manęs parduoti pokotams.
Tą baisią mintį savo neatsargiu prasitarimu manyje pasėjo turkanietis pavežėjas. Šimtmečių nugludintai Afrikos genčių klastai žvelgiant į akis pabandžiau kurį laiką negalvoti medituojant. Mintys šukavosi pamažu, savo egzistenciją talpinau į visiškai pasyvią būseną. Net Lucios prašymą apmokėti pristatytą kukurūzų miltų siuntą įvykdžiau atsainiai – turėkit, tik manęs netrikdykit.
Atsidūriau dugne be šansų pakilti.
Netrukus mano pasyvi būsena susiaktyvino. Pastebėjau kiek kitokius kitų turkaniečių žvilgsnius. Taip žvelgiama į kažką jau pasmerkto. Lucios motina jau ne taip maloniai kvietė vakarienės, o būdavo iš viso pamiršdavo mane.
Kita vertus, gal per ilgesnį laiką man pradėjo vystytis įtarimai. Supratau, kad laikas „tepti slides“ dykumoje. Net jei grėsmė nėra reali, mano būsena pradėjo darytis žalinga. Įtarimai, pyktis, nerimas, pavydas sujaukia žmogaus biochemiją, o tai gali prišaukti ir tikrą bėdą.
Turėjau savyje išsaugojęs kadaise man artimo brangaus žmogaus patarimą: „Jeigu tavyje auga nepaaiškinama grėsmė, nerimas, atsistok ir išeik bet kuria kryptimi tolyn, tik nepasilik vietoje“.
Naktį pasikėliau nuo lentinio gulto ir išėjau į žvaigždėtą dykumos naktį. Nėra geresnio jausmo, kaip einant į niekur pasijusti laisvam. Aš turiu geriausią nekilnojamąjį turtą – savo gyvybę – ir kur noriu, ten ją nešu – euforiškos mintys jau nešė mane patį.
Paryčiui savo gyvybę išnešiau į didesnį kelią ir gana greitai pasigavau motociklą su, laimei, tuščia dėže ant sėdynės. Pasakiau adekvačią sumą – 10 eurų – ir pavežėjas skubiai numetęs dėžę į dykumos krūmokšnius jau skraidino mane į Lodvarą. Viešbutis, karštas dušas ir netgi laiku atsiradęs skrydis sukūrė būseną – tarsi būta, tarsi sapnuota.
