Sarah turi vaiką, tačiau jį augina močiutė, gyvenanti netoli Eldoreto už 30 km nuo treniruočių stovyklų. Apie sūnaus tėvą, maratonininkė taip pat nepasakoja, jis jai neegzistuoja. Dabar visas Sarahos gyvenimas paskirtas bėgimui. Jai 27 metai, tad laiko švaistyti nebegalima. „Dar du metai treniruočių. Jei nesugebėsiu prasimušti į solidžias varžybas – imsiuosi kitos veiklos. Jei visgi pavyks, bėgsiu kol sulauksiu 40 metų“, – paprastai ir aiškiai pasakoja Sarah.
Jos anglų kalba ne pati tobuliausia, tačiau su kambarioke jos tikrąja to žodžio prasme „karksi“ kalenjinų šnekta, mieste Sarah kalba bendrine Kenijos svahili kalba. Kiekvieną dieną trijų kalbų mišinys.
Ir šiaip Sarah pakankamai paprasta, kartais net stačiokiška mergina, visada sako, ką galvoja, nekuria intrigų, kaip daugelis kitų Kenijos draugų. Diskutuoja tik apie bėgimą, pinigus ir paklausia karts nuo karto ko nors apie Lietuvą. Džiaugiasi ji paprastais dalykais – vakar pirktu megztuku ar nauju maišu kukurūzų miltų. Dienotvarkė jos taip pat labai įprasta – ryte 1,5-2 val. bėgimo ir įvairių ištvermės treniruočių, vėliau dušas (kibiras vandens), drabužių skalbimas, pietums pupelių troškinys, pokaičio miegas, vakare dar viena – lengvesnė treniruotė – sutemus vakarienės gaminimas, pasišnekučiavimas su kaimynais ir miegas. Kitą dieną vėl tas pats.
Kai turi pinigų, Sarah aplanko mamą, sūnų ir seses bei brolius, kartais sudalyvauja varžybose. Sekmadieniais pusę dienos maratonininkė praleidžia bažnyčioje.
Kartą į savaitę sumoku tris litus už autobusiuko bilietą ir atkeliauju iš Eldoreto į Iteną apibėgti ratą kartu su maratonininkais. Taikau progą, kai Sarah būna pavargusi po įtemptų treniruočių ir išbėga tik paprakaituoti ristele. Normaliu treniruočių tempu kartu su bėgikais ištveriu tris kilometrus, vėliau pametu juos iš akių. Bando jie mane guosti, kad pasitreniravęs galėčiau bėgti visai neblogai.
Ištisus metus Iteną prausia gaivūs trumpi lietūs, taršo švelnūs Kerio slėnio brizai, naktimis atšąla net iki 10-12 laipsnių šilumos, tad vietiniai vakarais čia prisirengia daugiau drabužių nei lietuviai žiemą. Itenas – lengvaatlečių bėgikų rojus. Čia pilna treniruočių stovyklų, raudonus takus mina baltaodžiai, juodaodžiai amerikiečiai ir net gi kinai. Visi kaip gyvybės eleksyrą siurbia Iteno aukštumų (miestas 3 km virš jūros lygio) orą.
Vis dėlto, daugiausiai Itene vietinių kalenjinų genties bėgikų. Jų čia rytais risnoja ar lekia it akis išdegę šimtai. Kiekvienas jų tikina galintis varžytis su čempionais. Ir būčiau linkęs jais tikėti – konkurencija fantastiškai didelė, greičiai taip pat, tad kartais čia maratono distancijoje daug ką lemia net sekundės, dienos nuotaika ir savijauta. Pirmas 70 vietų Eldoreto-Iteno maratone užėmę bėgikai laisvai gali skinti prizus pasaulio komerciniuose maratonuose. Ne veltui įvažiuojant į miestą pasitinka arka su užrašu „Sveiki atvykę į Iteną, čempionų žemę!“.
Sarah treniruojasi 21 km bėgimui. Ne iš gero gyvenimo – ilgų distancijų bėgikų tiek daug, kad „tik geras“ čia būti negali. Net jei maratonininkė neblogai nubėgtų ir 42 km, to neužtenka, tad kalenjinė susikoncentravo į jai labiau tinkančią pusę distancijos. Sarahos geriausias pusės maratono laikas šiemet – 1 val. 12 min. Su šiuo rezultatu kalenjinų genties bėgikė savo rajono varžybose liko antra. (Palyginimui, šiemetinė „Vilniaus maratono“ pusės distancijos nugalėtoja lietuvė Diana Lobačevskė finišą kirto po kiek mažiau nei 1 val. 15 min.). Visgi dėl patirties stokos Sarah nepateko į nacionalinę komandą keliavusią į varžybas Maskvoje.
Būti maratonininku Kenijoje ir garbė, ir Kenijos vaikų svajonė, ir prakeikimas vienu metu. Patekti į Nacionalinę komandą, tarp dešimties stipriausių bėgikų, labai maži šansai, nes reikia laimėti miesto, rajono, apskričių ir regionų turnyrus, galiausiai dar konkuruoti nacionaliniu lygmeniu įvairiose varžybose. O pinigų už tai niekas nemoka.
Iš komercinių maratonų šimtams bėgikų taip pat ne daug naudos. Didžiuosius prizus (kaip tenise džokovičiai ir nadaliai) čia susirenka savi dievukai. „Kiek per šiuos metus uždirbai iš bėgimo?“, – tiesiai šviesiai paklausiau Sarahos.
Daug skaičiuoti nereikėjo. Regionų varžybose pasirodė neblogai, o štai keliuose komerciniuose maratonuose pusės distancijos bėgimuose pateko į dešimtuką, kur jau išmokami prizai. „Nakuru miesto maratone užėmiau aštuntą vietą – gavau 1000 šilingų (30 litų)“, – tarsi pokštą papasakojo maratonininkė. 800 šilingų išleido autobuso bilietui. Liko su 6 litais kišenėje. Iš viso per šiuos metus Sarah iš sporto uždirbo 7000 Kenijos šilingų – apie 200 litų.
Mums bekalbant apie pinigus pro šalį pravažiavo naujas vyšninis BMW X5 visureigis. „Jis irgi maratonininkas, nusipirko automobilį už iškovotus pinigus“, – su šiokiu tokiu jaučiamu pavydu ištarė Sarah. Tik gūžtelėjau pečiais ir nuraminau draugę, kad ne pats protingiausias sprendimas pirkti naujutėlę prabangią mašiną duobėtiems Kenijos keliams. „Ir aš tokią kažkada užsidirbsiu“, – tarsi neišgirdusi manęs, tarė Sarah.
Didžiausias Sarahos noras nuvykti į JAV ir ten laimėti kelis maratonus. Ji net turi vadybininką amerikietį, kuris jai karts nuo karto parūpina bilietus į užsienio maratonus. Paskutinį kartą Sarah užsienio maratone bėgo Mauricijuje. Prizo užteko viskam apmokėti ir dar liko. „Pastaruosius mėnesius jis kažkur dingo kaip į vandenį. Nebeatsako į laiškus. O vizą į JAV bandžiau gauti du kartus – nepavyko, tad nusprendžiu nebešvaistyti pinigų ir laiko“, – pasiguodė maratonininkė.
„Kaip tu išgyveni?“, – vėl paklausiau Sarahos tiesaus klausimo, mums beperkant kukurūzų sėklas turguje. „Tai toks išgyvenimo žaidimas. Kartais supinu kam plaukus, gaunu šilingų, jei visai pritrūkstu – mama pasiunčia...“, – atsakė kalenjinų genties maratonininkė ir nusišypsojo. Jos mėnesio biudžetas apie 50 litų.
Pakeliui link skardinės trobelės sumalėm kukurūzus į miltus ir ristele per lietų parbėgome į Sarahos namus. Vakare susirinko daugiau maratonininkės draugų bėgikų. Visiems jiems smalsu iš kur aš ir ką veikiu Kenijoje. Bekalbėdami paruošėm kasdieninės kukurūzų košės, patroškinom špinatų ir kitų maistingų žolių, išsivirėm saldžios čai arbatos, pasipjaustėm mangų ir kalbėjom apie bėgimą, pinigus ir buitį. Dar šiek tiek apie orą Lietuvoje.
