„Žmonės laimingi, nors neturtingi“, „kontrastų šalis“, „masajų žemė“ ir kitus panašius stereotipinius burbulus per metus gyvenimo čia susprogdinau vieną po kito. Rojaus ir nuotykių, vargo ir bado šalies įvaizdžiai taip pat išgaravo. Išnyko euforija, jaudulys, afekto būsena – pagaliau esu laisvas pasakoti istorijas.
Raktas į šypsenas
Kenijos žmonių gyvenimas kupinas laukimo. Keliaujant autobusu laukiama, kol prisipildys pilnas, kad galėtų išvykti. Einant į susitikimus galima vėluoti mažiausiai pusvalandį. 15 minučių užimančioms užduotims ir veiksmams čia reikia valandos. Viskas Kenijoje išsitempia lygiai keturis kartus, čia per darbo dieną žmonės dažnai nuveikia tiek kiek lietuviai per dvi valandas. Tokios laiko prabangos dirbdamas internetu redakcijoje Lietuvoje tiesiog neturiu, tad visur Eldorete vaikštau su kompiuteriu ir mobiliu interneto ryšiu. Taip užpildau marias laisvo Kenijos laiko – dirbu, skaitau ir rašau, kai kiti šalia laukia.
Vieną eilinę laukimo valandėlę skaičiau ilgą tekstą apie socialinių ryšių reikšmę žmonių savijautai. Mokslininkai tik dar kartą įrodė, kad emociniai ryšiai bendruomenėje yra daug svarbesni nei bet kokie ekonominiai šalies rodikliai.
Kenijoje žmonės liūdėti turi tūkstančius priežasčių (ypač lyginant su Lietuva). Somalis čia labai arti ir grasina teroristų atakomis, 50 proc. bedarbių šalyje, daugelis žmonių nežino, iš kur gaus pinigų rytoj, keliuose kiekvieną dieną žūva dešimtys žmonių, mokyklose sėdi 100 vaikų klasėje, ligoninėse eilės prie daktaro kabineto dažnai nusitęsia ir iki lauko durų, o kur dar purvina ir šiukšlina kasdienybė užmiesčio lūšnynėliuose. Nereikia ir lūšnyno, dažnas rajonas neturi šiukšlių surinkimo sistemos, gatvės neasfaltuotos, tad palijus viskas skęsta raudoname molyje. O ir lyja čia Eldorete tikrai daug.
Visgi kai tik pasiunčiu nuotraukas namo į Lietuvą, visi pastebi, kad Kenijos žmonės juokiasi, šypsosi – ne tik baltais dantimis, bet ir akimis. Paprastas dalykas – Kenijoje niekada nesi vienas, o kai aplinkui daug pažįstamų ir draugų, liūdno gyvenimo neišvysi. Gali, aišku, jei pažvelgsi lietuviškomis lapkričio akimis, visgi bent jau man reikia tikrai pasistengti.
Pastoriaus Simiono vaiko pristatymas
Neįtikėtina, pirmą kartą Kenijoje vėluoju aš pats. Pastorius Simionas Kipkogei paskambino telefonu ir truputį pyktelėjęs pareiškė: „Jau turėjai būti čia, visi susirinko ir pietauja.“
Beliko tik nuleidus galvą pasakyti, kad iš už 30 km esančio maratonininkų miesto Iteno, Kerio slėnio pakraštyje, atvažiuosiu valanda vėliau. Kenijos draugai man tokioje situacijoje nenorėdami nuvilti būtų sakę, jog atsiras už 15 minučių. Aš vis dar renkuosi sakyti teisybę, nors Kenijoje laiko atžvilgiu žmonės nepratę jos girdėti.
Tikrinau viešbučių kambarius atvyksiantiems turistams Kerio slėnyje ir naiviai vyliausi, kad sekmadienio popietę Kenijoje suspėsiu į pastoriaus Simiono pirmagimio pristatymą bendruomenei – savotiškas krikštynas.
Ir nors matatu autobusiukas ilgokai stovėjo, kol surinko pilną ekipažą, nors kelyje kaip tyčia daug duobių, kurias reikia apvažiuoti vėžlio greičiu, tačiau per daug nesinervinau – vis tiek judu greičiau nei šimto žmonių renginys.
Išlipu Maruroje, Eldoreto priemiestyje, šalia posūkio į didžiulę rožių fermą, iš kurios gėlės pasiekia Olandiją, o po to ir Lietuvą. Raudono molio gatvėje pavakary žengiantis baltasis atkreipia visų dėmesį. Iš kolegos švedo išmokau į besimaivančius „Hi maaaan“, „Hey, John!“ atsakyti tokia pačia intonacija ir tą pačią frazę – efektas neeilinis – lūpos susičiaupia, veide pasirodo sumišimas. Viliuosi, kad kitas „baltasis Džonas“ gatve jau galės praeiti ramiau, be priekabių.
Pastoriaus Simiono kiemas baltais palapinių kuorais šviečia iš tolo. Visas festivalis. Vartus praveriu pavėlavęs daugiau nei valandą. Visgi pataikiau pačiu laiku. Pietūs pasibaigę, visi sustoję dainuoja kalenjinų dainas. Kaip tik dabar kelių savaičių kūdikis išnešamas iš skardinio pastoriaus Simiono namelio.
Pastorius Simionas (Saimonas)
Apie pastorių Simioną jau esu pasakojęs anksčiau – tai aktyvus bendruomenės narys, sakantis mokyklose įkvepiančias kalbas, sekmadieniais – pamokslus, šiaip treniruojantis maratonininkus, turintis nevyriausybinę organizaciją, studijuojantis Kenijos genčių kultūrą ir tautosaką. Gyvas sidabras. Net ir pastoriumi tapo tik dėl to, jog labai mėgsta „stand-up“ komediją.
Atsistojus su pastoriumi Eldoreto gatvėje – neįmanoma pasikalbėti. Sveikinasi visi iš eilės, kas numerio prašo, kas šiaip pasišnekėti ar pasisveikinti prieina. Tiesa ir ta, kad pastorių visi atpažįsta iš tolo dėl ant veido išaugusių didelių auglių. Iš tiesų, jie vadinami nepiktybiniais randais, kurie gana dažnai kamuoja Afrikos žmones. Niekas nežino, kodėl jie atsiranda, bet panašu, kad genčių tradicijos žymėti įvairias kūno vietas įpjovimais ir randais įrašė šią ligą į afrikiečių genus. Kaip bebūtų, per trejus metus randai tikrai užaugo, tad pastorius artimiausiu metu keliaus į Nairobį operacijai ir gydymui steroidais.
Visgi, nuostabiausias dalykas, kad šioje pasaulio vietoje išvaizda visiškai nieko nereiškia. Simionas populiarus, kaip vietinė televizijos žvaigždė.
Ponas Jėzus – superžvaigždė
Bet yra kita daug didesnė žvaigždė, kurią trys ketvirtadaliai kenijiečių mini kiekvieną dieną, kas antrame žodyje – Bwana Jesus (Ponulis Jėzus). Vakarų misionierių atnešta krikščionybė prigijo ir suvešėjo Kenijoje labai puikiai. Aišku, čia ji visai kitokia, nei mes ją įsivaizduojame Lietuvoje ar Europoje.
Štai ir pastoriaus kūdikis – pristatomas pagal visas genčių tradicijas, pavardė suteikiama atsiklausiant senolių (Kipkogei, Kipkemboi – tai vardai pagal tai, kokiu paros metu gimė vaikas). Ir vardo suteikimo procesas pakankamai painus – vienas paveldimas iš senelio, kitą parenka tie patys senoliai vadovaudamiesi lazdele įmerkta į stiklinę kefyro. Pastorius Simionas visų procedūrų jau neatliko, tačiau senolių vis tiek atsiklausė.
Paskui pagal visas genčių tradicijas kaip pradinukai pristatomi visi vaiko pristatyme susirinkusieji – atsistoja pamojuoti močiučių būrys (jų tikrai daugiau nei dvi), tada nuo kėdžių pakyla kaimynai, sesės, geriausios pastoriaus žmonos Rose draugės, tolimesni giminaičiai, iš tolimiausio kampo išnyra ir alaus „patraukęs“ Simiono dėdė. Linksmai šypsodamas su treningais visiems mojuoja kaip Obama. Renginio vedėja vis pertraukia pristatymus kalenjinų dainomis su klyksmais ir afrikietiškomis balso variacijomis.
Ir štai nejučiomis visas gentinis reikalas pereina į krikščionišką, kai pristatomi visi Simiono draugai pastoriai, tos pačios bažnyčios bendradarbiai. Vienas po kito jie išstoja pasisakyti – pusvalandžiui kiekvienas. Svahili, kalenjinų ir anglų kalbų mišiniu jie skelbia Dievo žodį, visi choru vis atkartoja „Bawana Jesus!“, „Amen“, „Rejoyce“, „Love“ ir kitus skambius žodžius iš kalbos. Pastoriai teigdami vieną ar kitą tiesą vis perklausia: „Ar ne taip?“, „Amen“ – atsako susirinkusieji.
Paskutinėje vaiko pagerbimo ir pristatymo dalyje sunešamos dovanos – miltai, aliejus, muilas, arbata, daug kitų buityje būtinų gėrybių. Visi pažnaibo vaikui į žandą labiau vakarietišku stiliumi. Šventė buvo didelė ir džiaugsminga, nes pastorius su žmona trejus metus negalėjo susilaukti vaiko, ir štai pagaliau – pirmagimis. Sekmadienio pasibuvimas baigtas.
Laimės receptas
Grįždamas namo iš pastoriaus šventės jaučiausi praplautas. Visomis prasmėmis – religine, laiko tempimo ir bendruomenės nuoširdumo. Tai trys sudedamosios dalys Kenijos žmonių laimės receptui. Gal šiek tiek ir banalios – ypač žmogui iš tolimos Šiaurės – tačiau pakankamai efektyvios.
„Ponuliu Jėzumi“ čia tikima besąlygiškai, be jokių papildomų klausimų ir svarstymų. Kiek daug egzistencinių problemų atkrenta! Laiko jie turi keturis kartus daugiau nei vakarietis. Koks skirtumas, kiek nuveiksi per gyvenimą – keturis kartus daugiau ar keturis kartus mažiau? Ir kur atskaitos taškas, vidurkis? Ir kam skubėti, galiausiai viskas vis tiek sukrenta į bendruomenės katilą, kuriame ir išverdama ši Kenijos žmonių laimės sriuba.
Geriausiai viską atspindi Kenijos patarlė: „Raka, raka hayne baraka“. Pažodžiui lietuviškai: „Skubėsi, skubėsi palaiminimo neturėsi“. Verta susimąstyti mums – niekur niekada nespėjantiems.
