Raseinių rajone esantis dvaras yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Neseniai jo būklę patikrino Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus specialistai ir konstatavo, kad pastato būklė ypač bloga.
Sąvartynu virstantis dvaras
Kelis amžius stovintis dvaras dabar priklauso Airijos piliečiui, su kuriuo paveldosaugininkams nepavyksta susisiekti jau kelerius metus. Kaip skelbia KPD, paveldosaugininkų surašyti reikalavimai pašalinti pažeidimus, vykdyti kultūros paveldo objekto priežiūrą, adresato nepasiekdavo. Buvo kreiptasi ir į Airijos Respublikos socialinės apsaugos departamentą bei Airijos Respublikos ambasadą Lietuvoje. „Tačiau buvo atsisakyta teikti informaciją apie fizinį savo šalies pilietį“, – informuoja KPD.
Pastato būklė kelia nerimą ne tik dėl to, kad griūna kultūros vertybė. Yrančios (ar ardomos) pastato sienos, atsivėrę deformaciniai plyšiai, sulūžusios stogo ir sienų konstrukcijos kelia pavojų ir žmonėms. Avarinės būklės pastato net nesistengiama apsaugoti nuo vandalų, vagišių ar šiaip smalsuolių. Neužkaltos nei durys, nei langai. Ant kai kurių jų tik plaikstosi dulkėtos ir nešvarios polietileno skiautės.
Iš išorės dvaras, nors ir sugriuvusiu stogu, dar gali priminti apie buvusią savo didybę – yra išlikusių dekoro elementų. Tačiau viduje – vien griuvėsiai. Panašu, kad buvo išvogta viskas, kas įmanoma – išluptos ir grindys, ir plytelės nuo sienų. Dabar čia tik plytų, byrančių konstrukcijų ir suvilktų šiukšlių sąvartynas.
Kadaise dvaro interjeras turėjo žavėti. Vytautas Šulskis „Mažojoje Ariogalos Enciklopedijoje“ rašė: „Rūmai dviaukščiai, simetrinio išplanavimo. Raudonų plytų, aptinkuoti. Karnizai papuošti keramikiniais lipdiniais. Masyvios ąžuolinės durys vedė į vestibiulį. Plačiais ąžuolinias laiptais užlipi į antro aukšto vestibiulį, iš kurio galėjai patekti į šoninius kambarius“. Dabar laiptais net nebėra kur užlipti.
Sąvartynas kaupiasi ir prie dvaro. Apleistame parke primėtyta padangų, butelių, kitų šiukšlių. Parkas neprižiūrimas, apaugęs krūmais ir menkaverčiais augalais. Topoliai nors ir aukšti, tačiau neprižiūrimi skursta. O esą net ir juos vos pasodinus nemokėta tinkamai rūpintis. „Pasakojama, kad medžius atsivežęs dvarininkas iš užsienio. Pasodinęs saugojo, kad niekas neišsikastų, baudęs skaudžiai nusikaltėlį. Dabar jie baigia nykti. Jie niekada neleido atžalų, nemokėta jų užsiauginti“, – „Mažojoje Ariogalos Enciklopedijoje“ rašė V.Šulskis.
KPD Kauno skyrius kreipėsi ir į Ariogalos seniūniją informuodamas, kad šiai būtų tikslinga įrengti įspėjamuosius ženklus, draudžiančius vaikščioti arti dvaro rūmų. Taip pat KPD Kauno skyrius dėl sunaikintos kultūros vertybės kreipsis į policiją, skelbiama pranešime spaudai.
„Raudono pono“ dvaras
Čekuvos dvarą dar prieš dešimtmetį buvo mėginama gaivinti. 2008 m. jį įsigijo UAB „Hillcrest“, tuomet įmonės įgaliotasis asmuo Stasys Bružas „Valstiečių“ laikraščiui pasakojo apie planus: „Šiuo metu tvarkoma teritorija, konservuoti avarinės būklės pastatai, rengiamas projektas Struktūrinių fondų paramai gauti „Ariogalos (Čėkuvos) dvaro restauracija ir pritaikymas viešojo turizmo poreikiams“. Tai dar vienas dvaras Raseinių rajone, einantis atgimimo keliu“. Buvo žadama dvarą pritaikyti turizmui, įkurti restoraną, viešbutį. Tačiau skelbiama, kad kilus finansų krizei darbai buvo pristabdyti. Jie vėl taip ir neprasidėjo.
Dvaro istorijoje yra ir daugiau prisiminimų apie statybas lydinčius sunkumus. Kada tiksliai statytas dvaras, nėra aišku. Pirmasis dvaro savininkas XVIII a. pabaigoje buvo Šemeta. V.Šulskis „Mažojoje Ariogalos Enciklopedijoje“ pateikia Čekuvos gyventojos A.Buivydienės vaikystės prisiminimus: „Į Čėkuvą iš Prancūzijos atvažiavo meistrai. Daug gyvybių padėjo, kol pastatė namus. Jei užeidavo debesis, tai ponas Šemėta nusirengdavo raudoną švarką ir sukdavo virš galvos. Ir debesis nueidavo. Raudonu ponu jį vadindavo.“
Vietiniai dar pasakodavo, kad parvežant geležį iš Rygos „buvo velnias ant vežimo užsisėdęs, kad net vieno vežimo šeši arkliai nepavežė“, o paskui važiuojant buvo sutikta kažkokia boba-baidyklė, kuri sakė esanti „nelaimė“.
Dvaro savininkams visgi sekėsi neblogai, čia buvo ir degtinės varykla bei plytų fabrikėlis. Tačiau po to, kai du Šemetos sūnus dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo suimti, dvaras buvo sekvestruotas. Naujais šeimininkais tapo Mileriai, bet dvarą paveldėjęs A.Mileris, anot kaimo žmonių pasakojimų, gyveno Prancūzijoje.
Be Lietuvoje esančio šeimininko 1940 m. dvaras virto vidurine mokykla, tuomet 1963 m. – Ariogalos tuberkuliozine ligonine. Atgavus nepriklausomybę, pastatas grąžintas giminaičiams – Morkiams. Šie jį pardavė minėtai bendrovei „Hillcrest“, o dabar jis atsidūręs neįvardinto Airijos piliečio rankose. Jo likimas – neaiškus.
