Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Apie kai kuriuos išskirtinius kaimus jau esu pasakojusi. Gėriuosi ir džiaugiuosi, kad tokios mūsų šalies vietos daug kam kelia pačius šilčiausius jausmus, nejučia nulydinčius į vaikystę, į prisiminimus, kurie yra neįkainojamai brangūs.
Labai norėčiau, kad mūsų autentiškiausi kaimai išliktų. Šiandien Lietuvoje jų nėra labai daug, tačiau vienas šalies regionas šiuo gėriu gali džiaugtis dažniau. Kalbu apie žavingais kaimais ir miškais pasidabinusią Dzūkiją.
Suprantama, kad mano minėtoji kelionė nebuvo įsivaizduojama be šio nuostabaus krašto. Tad šįkart kviečiu į vieną gražiausių Lietuvos gatvinių kaimų – prie Merkio upės įsikūrusius Čižiūnus (Varėnos r.).
Kalbant apie paveldo statusą turinčius kaimus, Čižiūnai išsiskiria savo dydžiu, statinių gausa ir įspūdinga pagrindine gatve. Ji – daugiau nei 1 km ilgio, bet pats žavingiausias dalykas – kad visa ši gatvė yra grįsta akmenimis! Tokio senojo kelio atkarpų, vadinamojo „bruko“, Lietuvoje išliko labai nedaug, tad Čižiūnai juo gali pelnytai didžiuotis.
Čižiūnai išsiskiria savo dydžiu, statinių gausa ir įspūdinga pagrindine gatve.
Stebina ir tai, kad akmenimis grįsta gatvė apstatyta XIX a. ir XX a. pradžios namais, kurie į gatvės pusę nukreipti galais. Kitaip tariant – sodybos išilgai suskirstytos rėžiais. Jos taip arti viena kitos, kad kaimyninių namų gyventojai turėtų žinoti vieni kitų paslaptis.
Kadaise Čižiūnų kaimas nebuvo vientisas. Jis susidėjo iš I-ųjų Čižiūnų ir II-ųjų Čižiūnų. I-ieji Čižiūnai buvo Valkininkų miestelio dalis, o II-ieji Čižiūnai XVI a. formavosi kaip atskiras vienetas, kuris išsidėstė pagal Valakų žemės reformos principus. Šis kaimas garsėjo kaip geležies lydymo ir apdirbimo meistrų, kalvių gyvenvietė. Vėliau čia gyveno žemdirbiai.
Šiandien Čižiūnuose likusi tik maža dalis senųjų gyventojų. Kaip pasakojo savo gėlyne besidarbavusi ir vasaromis iš Vilniaus į tėviškę ilsėtis atvykstanti Danutė, dauguma žmonių čia yra tik svečiai, prisirišę prie gimtųjų namų ir juose besilankantys šiltuoju metų laiku.
Anot noriai bendravusios moters, dar visai neseniai kaime augo daug įspūdingų medžių, tačiau jie pradėjo kelti pavojų patiems sodybų šeimininkams. Tada supratau, kodėl čia taip pasigedau šakotų galiūnų.
Pasak Čižiūnuose gimusios Danutės, sodybos tvarkymas saugomame kaime sukelia daug rūpesčių. Jos pasakojimu, kai kuriems gyventojams net teko nuplėšti naujai perdengtus stogus, nusigriauti naujus statinius, tvoras ir kt.
Įdomu tai, kad vieni sodybų šeimininkai jaučiasi suvaržyti, o kiti sau leidžia elgtis laisviau. Tai buvo nesuprantama tiek man, tiek ir kalbintai vilnietei – kodėl vieni privalo išsaugoti senąsias sodybas, o kiti gali daryti, ką nori? Juk visas Čižiūnų kaimas yra etnoarchitektūrinis paminklas.
1995 m. Čižiūnus aplankę švedų turistai liko apstulbę nuo tokios „ubagystės“.
Moters teigimu, kultūros paveldo specialistai galėtų organizuoti susirinkimus, mokymus visiems kaimo gyventojams. Tada tikrai būtų daugiau aiškumo.
Nors šis ypatingas kaimas turėtų žavėti daugelį sentimentalios sielos žmonių, 1995 m. Čižiūnus aplankę švedų turistai liko apstulbę nuo tokios „ubagystės“. Apie tai taip pat papasakojo kalbinta moteris.
Išgirdusi tokią užsieniečių nepagarbą, tik numojau ranka ir vis kartojau, koks neįtikėtinas lobis yra šis kaimas.
Pėdinant akmeniniu Čižiūnų grindiniu, tarsi išnyksta laikas. Žengi pro dailiais langų rėmais išpuoštas sodybas, girdi tik paukščių čiulbesį ir užuodi saldų ką tik pražydusių vaismedžių aromatą. Eini kaimu, o atrodo eini per gyvenimą.
Teisingai kitados pasakė vienas žymus rašytojas – „žmogus yra niekas be savo šaknų“...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
